Deja trintuką ant žemės palikai.

„Savižudybė – amžinas atsakymas į laikiną klausymą“ Jurgita Ivanauskaitė

Prie savo karsto stovi vergdama ir tavo ašaras mirtis prarija.
Tu savo jauną kūną prisiminimuose krauju tapai, tik vietoje teptuko, peiliu jį nutapai.
Ir srūva, liejas spalvos, tais potėpiais aštriais.
Ir visą šitą drobę tu žemėmis barstai.
Manei, kad jos išlaisvins, kad kraujas laimę tau atneš¿. . .
Deja, trintuką ant žemės palikai. . .