Nors gąsdina ir audros, ir perkūnai,
Tu išdidi, nuo jų nesislapstai.
Tik kartais liūdesys užklumpa... Būna,
Kad lig viršūnės ropščiasi antai.
Svyruoji užsimetus žalią skarą,
Nuskrieja greit pavasaris laukais.
Už ką tave šiaurys atšvilpęs bara,
Neklausdamas: „O kaipgi tu laikais? „
Nepastebi, kaip vasara nubėga
Ir šalnos kandžioja žalias šakas.
O kai žiema padovanoja sniego,
Tau grožio gali pavydėt bet kas.
Mojuoji paukščiui, kai žvelgi į dangų,
Šnabždi jam tyliai: „Jau grįžai... Grįžai... „
O kartais keistas nerimas aplanko,
Kai krinta žemėn saulė, jos lašai.
Iš tikrųjų gražus kūrinys. Tik man patiko pirmi du posmeliai visgi labiau. Žadina asmeninius sentimentus, virpina širdį, gamta visada yra universali pagalbinikė žmogui, jei jau nebus į ką atiremti, visada galima pasisemti stiprybės iš pušies, atsigulti ant žolės ir žiūrėti tik į žydrą dangų...
"Tik kartais liūdesys užklumpa... Būna" - kaip neoficiali Marcelijaus Martinaičio ekspertė, čia jo apraišką ir pamačiau : "O jei kartais, juk žinai, kaip būna,
Tu užklok, tu užklok mane keliu" (M.M. "Tu numegzk man, mama, kelią")
Jei mokykloje nagrinėčiau šį eilėraštį, manau keturis A4 formato lapus iš abiejų pusių, smulkiu šriftu prirašyčiau. Labai žmogiškai metaforiškas eilėraštis, ir salomėjiškai tvarkingas.
Tikrai gražu