Rašyk
Eilės (72581)
Fantastika (2170)
Esė (1688)
Proza (10406)
Vaikams (2465)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Disclaimer: Pakeistas ir sutrumpintas kūrinio variantas dalyvavo Fantastika. lt konkurse pavadinimu „Nedidelė Paklaida“. Čia pateikta pirminė, man labiau patikusi redakcija, todėl netgi tie, kurie skaitė kūrinį konkurse, ras čia visai kitokią atomazgą.


1. Katastrofa

Tuberis, sunkiai alsuodamas, atvėrė duris į remontinio boto tvindeką. Profesorius Brainšteinas matydavo, kaip šie negrabios išvaizdos aparatai zuja aplink „Lotosą“, bet neįsivaizdavo, kad juose gali būti taip ankšta. Projektuotojai, matyt, buvo įsitikinę, kad remontinių botų operatoriai aukštesni nei pusantro metro neužauga. Tuberis nedavė laiko jam stebėtis, mostelėjo ranka į sudvejintą ložamentą ir pats įsirangė į vieną iš krėslų. Brainšteinui šiaip ne taip užėmus savo vietą jis skersomis žvilgtelėjo į kone dvilinkai suriestą profesoriaus figūrą ir kreivai šyptelėjo:
-Įsitaisykit kiek galėdamas patogiau. Šiek tiek papurtys.
„Šiek tiek“ buvo per švelnus apibūdinimas. Boto atsijungimas nuo „Lotoso“ buvo tolygus smūgiui keliais į dantis. Brainšteinas sudejavo ir akimirksniu užsičiaupė: nuo perkrovos pažaliavo akyse.
„Lotosas“ sparčiai tolo. Stotis priminė negailestingai apdaužytą žaislinį vilkelį.  Viršutinėje dalyje, kur įsirėžė balkeris, žiojėjo milžiniška, netaisyklinga skylė, apsilydžiusiais kraštais, apsupta nuolaužų ir išsilydžiusio metalo purslų. Per kitą įtrūkimą, besitęsiantį nuo pirmojo iki penkiolikto buitinių aukštų, veržėsi iki baltumo įkaitusi plazmos čiurkšlė, lyg protuberantas ištįsusi toli nuo stoties. Kiek Brainšteinas spėjo suprasti iš pranešimų, sveikoji stoties pusė skilo kelios minutės po susidūrimo. Trūkus šarvui, viduje dar įsiplieskė gaisras ir besiveržiantis galingu sūkuriu į kosmosą oras įpūtė katastrofišką liepsnos viesulą, prieš kurį bejėgės buvo priešgaisrinės sistemos. „Lotosas“ buvo pasmerktas. Prasidėjus visuotinei panikai, nuojautos paskatintas, o gal supratęs, kad buitinių aukštų avariniuose šliuzuose netrukus bus mėsmalė, Brainšteinas patraukė žemyn ir beviltiškai pasiklydo techninių aukštų labirinte. Kaip tyčia, prie vieno iš krovinių denių sutiko inžinierių Tuberį, amžiną savo oponentą stoties taryboje. Brainšteino nuomone Tuberis stokojo polėkio, Tuberio įsitikinimu Brainšteinas turėjo fantazijos perteklių. Jų susikirtimai posėdžių metu, pirmosiomis pasiruošimo eksperimentui savaitėmis, linksmino tarybos narius, bet laikui bėgant pasidarė akivaizdu, kad projekto sėkmė tapo vyriausiojo inžinieriaus ir vyriausiojo mokslinio bendradarbio asmeninės antipatijos įkaite, ir smagumą pamažu pakeitė nepasitenkinimas.
- Susisiekite su trečiosios orbitos gelbėjimo tarnybomis, - pažadino Brainšteiną Tuberio balsas.
- Taip taip, tuojau... – sumurmėjo profesorius, bandydamas prisiminti, kaip tai daroma. Visa laimė, kad remontinio boto komunikacijos sistemos buvo sukurtos pagal principą „tinkama naudoti idiotams“, ir Brainšteinas, vienas iškiliausių temporologijos protų Žemėje, nesunkiai peržengė būtinų įgūdžių slenkstį. Tai, ką pamatė displėjuje, jį nemaloniai nustebino.
- Tuberi, ryšių sistema neveikia, - sumurmėjo daugiau nerimaudamas dėl galimos inžinieriaus reakcijos nei dėl to, ką rodė displėjus.
Tuberis skersomis žvilgtelėjo ir jo veide pasidygėjimo išraišką pakeitė susirūpinimo. Ten, kur turėjo būti milžiniškas abonentų sąrašas, puikavosi vienintelė eilutė: „Lotoso“ švyturio skleidžiamas nelaimės signalas.
- Duokit čionai klaviatūrą, - trumpai tarstelėjo ir kelias minutes, stebimas sunerimusio Brainšteino, naršė programinės įrangos džiunglėse.
- Neįtikėtina, - sumurmėjo.
- Eee... kas nutiko? – nedrąsiai paklausė Brainšteinas.
- Įranga veikia tvarkingai, eteryje visiška radijo tyla. Išskyrus „Lotoso“ SOS švyturį.
- Bet to negali būti, ar ne?
- To negali būti, - kantriai patvirtino Tuberis. Jis žvilgtelėjo į kuro indikatorius, lengviau atsiduso ir įjungė automatinę navigacijos sistemą. Po kelių akimirkų apstulbęs naršė jau po navigacijos sistemines bylas. Brainšteinas neramiai stebėjo jo manipuliacijas ir kantriai laukė.
- Neįtikėtina, - tyliai pakartojo Tuberis, - lokatoriaus spindulio veikimo zonoje nė vienos trečiosios orbitos stoties. „Esplaneidas“, „Soliaris 3“, pirmas ir aštuntas terminalai – tuščia.
- Eeee... Gal jie kitoje Žemės pusėje? – naiviai paklausė Brainšteinas ir iš karto pasigailėjo. Inžinierius į jį dėbtelėjo ir paniekinamu tonu atsakė:
- Prieš pusantros valandos mes su jais buvom stacionariose orbitose radaro spindulio veikimo zonoje, o dabar jie kitoje pusėje? Su visa pagarba, profesoriau, bet netgi jūsų graži teorija apie temporalinių išlinkių fenomeną tokio įspūdingo perkėlimo per kelias akimirkas nenumato. Jeigu ji teisinga, be abejo.
Brainšteinas nirčiai atsisuko į Tuberį:
- Klausykit, jaunuoli, jūs šnekate apie tai, ko neišmanote tokiu pasitikinčiu tonu, kad..., - Brainšteinui iš įsiūčio užgniaužė kvapą, - kai grįšim į Žemę, aš rekomenduosiu apsvarstyti jūsų kandidatūros tinkamumą dirbti projekte!
- Kai grįšime į Žemę, - linktelėjo galva Tuberis, - aš jums priminsiu, kad projektas ką tik nuėjo šuniui ant uodegos. Net jeigu ne katastrofa, būčiau ir pats atsistatydinęs. Ar norite sužinoti, kokią nurodyčiau priežastį?
- Malonėkite, - piktai atsakė Breinšteinas.
- Palauksiu, kol grįšime į Žemę, - atsakė Tuberis ir perjungė valdymo sistemas į rankinį režimą.
Kurį laiką sklendė tylėdami, kol Brainšteinas neištvėrė:
- Kur mes skrendam?
Tuberis pabarbeno pirštais į ranktūrius ir gūžtelėjo pečiais. Brainšteinas rūgščiai tarstelėjo:
- Neturite supratimo?
- O gal pats turite kokių nors išganingų idėjų?  - neliko skolingas Tuberis.
- Leistis žemyn, - atsakė Brainšteinas
- Bravo, - sarkastiškai pasveikino Tuberis, - su remontiniu botu tik ir leistis į atmosferą. Jūs, aišku, ne tik su temporaline fizika susipažinęs, be abejo...
- Jaunuoli, kai apsispręsite, ar lengviau mirti uždusus, ar rizikuoti iškepti, praneškite man, - piktai pertraukė Brainšteinas.
Tuberis nieko neatsakė, tik niūriai dėbsojo į navigacijos displėjų. Galų gale, ne taip užtikrintai kaip anksčiau, pratarė:
- Skrisime vieną valandą „Soliaris  3“ kryptimi. Jeigu ten nieko nerasim, kaip tik užteks kuro ir deguonies atsargų stabdymo ir nusileidimo manevrams. Beveik užteks...
Breinšteinas gūžtelėjo pečiais ir nugrimzdo į apmastymus, iš naujo išgyvendamas pastarųjų valandų įvykius. Įvykiai klostėsi, tiesą pasakius, labai keistai. Balkeris „Nord“ turėjo atvykti po kelių dienų. Todėl tiek „Lotoso“, tiek „Nord“ ekipažai be galo nustebo išvydę vieni kitus vos kelių kilometrų atstumu vietoje teisėtai priklausančio vieno procento astronominio vieneto. Savaime aišku, manevruoti buvo per vėlu, ir visa ką spėjo padaryti Balkerio įgula, tai desperatiškai sulėtinti greitį keliais procentais. Vėlesni įvykiai buvo tik mechanikos ir fizikos dėsnių mėsmalė susidūrus kelių šimtų milijonų tonų masės aparatams su milijonais kubinių metrų deguonies, vandenilio ir, deja, keliais tūkstančiais niekuo dėtų žmonių. Brainšteinas nejučiom susigūžė prisiminęs pirmąsias katastrofos minutes.
- Iš kur atsirado „Nord“? – paklausė Tuberis
- Nežinau.
- Tuo metu testavom pietinės grupės „siųstuvus“.
- Taip, kolega, pamenu. Na ir kas?
- „Siųstuvai“ buvo toje pat pusėje kur ir „Nord“.
- Taip, žinau. Klausykit, Tuberi, jūs nuolatos tvirtindavot, kad mano idėjos ne iš fizikos, bet iš fantastikos srities. Vienas procentas astronominio vieneto, Tuberi, yra didelis atstumas, o tokiu atstumu „Nord“ buvo visiškai saugus net jeigu ir kliudytų gravitacinis spindulys. Temporišlinkiui suformuoti būtina didesnė gravitacijos bangų interferencija poveikio srityje, pietinės grupės siųstuvų galios tam nebūtų užtekę net teoriškai. Todėl liaukitės kvailai spėliojęs.
Tuberis nieko neatsakė ir kelias minutes abu nejaukiai tylėjo. Brainšteinas surūgęs spoksojo į apžvalgos ekraną ir mąstė apie tai, kad naujam „Lotoso“ projektui teks ruoštis ne mažiau kaip dešimtmetį, jei iš viso bus nuspręsta jį atgaivinti, kol nepaaiškės katastrofos priežastys. Gadino nuotaiką dar ir tai, kad Tuberis pasėjo dilginančią abejonės sėklą: pietinės grupės gravitaciniai „siųstuvai“ iš tiesų buvo nukreipti „Nord“ kryptimi. Kas jeigu jo skaičiavimai neteisingi ir temporišlinkio toliveikai reikia kur kas mažesnės galios? Ne, net jeigu tai būtų tiesa, „Nord“ perkėlimui reikia kolosalios energijos. Vaikiškos prielaidos.
- Profesoriau, mes skrendame virš Kinijos, ar ne? – nutraukė tylą Tuberis.
- Visko gali būti. Na ir kas?
- Ogi tai, kad debesuotumas mažas ir turėtumėm matyti daugybę šviesų rytinėje pakrantėje.
Brainšteinas susidomėjęs pažvelgė ten, kur nakties tamsoje turėjo tviskėti Šanchajaus – Pekino dipolis, tankiai urbanizuotas ir  suryjantis kolosalų kiekį elektros energijos žmonių ir pramonės skruzdėlynas. Tačiau nieko panašaus neišvydo. Virš Kinijos tvyrojo juoda ir gūdi naktis. Brainšteinas sumurmėjo:
- Nieko sau... Tuberi, kokios mūsų nusileidimo koordinatės, jeigu pradėsim manevrą po valandos?
- 54 ir 11 šiaurės platumos, 25 ir 19 rytų ilgumos. Vilniaus-Kauno dipolis, - Tuberis perkėlė atžymą iš navigacinio displėjaus į apžvalgos ekraną, - ten irgi kažkodėl tamsu...
Jie tylėjo iki pat stabdymo manevro pradžios. Laukimo monotoniją kiek prablaškė tik „Lotoso“ sprogimas prieš pat stabdymo manevrą.


2. Medžioklė

Žvėris iškėlė masyvią galvą ir sustingęs ilgai uodė orą. Sušnarpštė, nenorom apsisuko ir palikęs gilius pėdsakus samanose nušniokštė per krūmus, laužydamas šakas lenktais ragais, draskydamas lapus.
Po kurio laiko atėjo du žmonės, apsivilkę šviesiai pilkos medžiagos marškiniais, odinėmis kelnėmis, vienplaukiai. Vyresnis laikė rankoje trumpą ietį titnago antgaliu, jaunesnis žingsniavo tuščiomis. Jie ėjo nepakeldami galvų, atidžiai žvalgydami permirkusį samanų paklotą. Pasiekę vietą, kurioje žvėris neseniai paliko savo pėdsakus, sustojo. Tylomis, ilgai ir kantriai apžiūrėjo kiekvieną centimetrą. Jaunesnis žmogus išsitiesė, nužingsniavo link krūmų, stengdamasis neužlipti ant žvėries pėdsakų, ranka perbraukė per aplaužytas šakeles ir grįžo atgalios.
- Tauras, - sušnabždėjo vyresniajam.
Jo draugas tik linktelėjo ir pamojo ranka atgalios. Netarę nė žodžio abu apsisuko ir tyliai išnyko miško tankmėje.
Už kokių dešimties kilometrų į rytus, per brūzgynus brovėsi Tuberis, keikdamasis panosėje ir vilkdamas paskui save sunkų strypą, panašų į fotoaparato stovą. „Stovo“ viršūnėje tviskėjo pritvirtintas didžiulis diskas, panašus į parabolinę anteną. Diskas nuolatos kliuvo už šakų ir Tuberis visiškai nusikamavo. Jį kankino uodai ir vabzdžiai, panašūs į sparvas, buvo tvanku ir velniškai troškino. Bet jis kantriai vilko savo nešulį ir laukė Brainšteino signalo.
Nusileido prieš dvi paras, tamsią naktį ir, Tuberio nuomone, išliko gyvi tik per stebuklą. Kaip ir reikėjo tikėtis, remontinis botas gerokai nukentėjo svilinamas atmosferos trinties. Nelaimingas aparatas buvo pritaikytas dirbti orbitoje ir niekam nešovė į galvą, kad su juo kas nors gali bandyti nusileisti. Visa laimė, kad botas bent iš dalies buvo apsaugotas nuo aukštų temperatūrų numačius, kad avarinėmis sąlygomis gali tekti dirbti arti reaktoriaus stelaratorių kosminiam laivui atliekant manevrus. To pakako, kad botas nesubyrėtų besileidžiant. Bet išėjo iš rikiuotės didžioji dalis sistemų ir leistis teko apčiuopomis. Nusileido kietai. Išaušus apsižiūrėjo, kad paskutinis boto uostas buvo aukštos, medžiais apaugusios kalvos viršūnė. Visą laimė, kad nusileidimo vietoje augo krūmai. Deja, nieko panašaus į rytinę Vilniaus-Kauno dipolio dalį nebuvo. Kiek aprėpė žvilgsnis aplink ošė ir žaliavo giria. Vienintelis ženklas, bent kiek rodantis sutapimą su navigacijos duomenų bazėmis, buvo dviejų upių santaka už keleto gretimų kalvų. Tik, kažkodėl, mažesnioji upė juosė paskutinę kalvą iš priešingos pusės nei rodė žemėlapiai.
Peizažas paskatino audringą nelaimės draugų ginčą. Po kelių valandų abipusių įžeidimų, teorinių ginčų ir karštligiškų skaičiavimų, kolegos šiaip ne taip sutarė dėl kelių dalykų: jie iš tiesų Žemėje, jie nusileido ten, kur turėtų būti Vilniaus-Kauno dipolis, jie persikėlė laike, o Brainšteino gravitacinio temporišlinkio teorijoje žioja didelė spraga. Tai sukėlė šiokį tokį pasitenkinimą Tuberiui ir pasiuntė į emocinį nokdauną Brainšteiną. Profesorius sugniuždytas palinko prie kompiuterio ir visą parą neatsitraukdamas skaičiavo, skaičiavo, skaičiavo. Tuberis tuo tarpu apsižvalgė apylinkėse. Upių santakos papėdėje rado ištryptą aikštelę ir akmenimis išklotą ratą su didžiuliu, nuo ugnies pajuodusiu rieduliu rato viduryje ir medinių statinių degėsius kalvos viršūnėje. Profesorius, abejingai išklausęs Tuberio pasakojimą, pasakė, kad jo skaičiavimais jie persikėlė atgal aštuoniais-devyniais šimtais metų ir kad akmeninis ratas yra, neabejotinai, religinių apeigų vieta. Tuberis nusikeikė. Jis keikėsi dar ne kartą, kol Brainšteinas, pavargusiu balsu, pasakojo apie savo naują idėją, kurios pagalba jie galėtų persikelti atgalios į dvidešimt trečią amžių. „Užteks likusių boto kuro atsargų tam, kad įkrauti siųstuvą“, maldavo juo patikėti Braišteinas. Tuberis netikėjo, bet nieko geresnio pats nesugalvojo.
Kuprinėje pyptelėjo racija. Tuberis nusibraukė nuo kaktos sulipusius plaukus ir atsiliepė:
- Viskas?
- Taip. Būkite malonus, įkelkite reflektorių kiek galima aukščiau. Bent penketą metrų..., - pasigirdo nervingas profesoriaus balsas.
Tuberis neatsakęs išjungė raciją ir apsižvalgė. Netoliese kerojo milžiniškas ąžuolas. Jis lengviau atsiduso, numetė kuprinę ant žemės ir kibo į darbą. Paskutinis reflektorius iš trijų.
Reflektorių įtvirtino kone ąžuolo viršūnėje. Nusikamavęs liko sėdėti ant šakų, patogiai atsirėmęs į kamieną,  mėgaudamasis švelniu vėjeliu, kedenančiu plaukus. Būtų taip ir užsnūdęs, bet pasigirdo triukšmas ir snaudulys bematant išsilakstė. Kažkas brovėsi per girią. Tuberis sunerimęs klausėsi laužomų šakų garso, greitai artėjančio į jo pusę, rankomis tvirčiau įsikirto į šaką. Iš krūmų išbėgo milžiniškas jautis, sunkiai šnopuodamas ir taškydamasis putomis. Žvėris prabėgo pro apmirusį Tuberį, užkliudė kanopa ant žemės gulinčią kuprinę ir nušveitė ją tolyn. Jaučio nugaroje styrojo keletas strėlių, šone žiojėjo didžiulė žaizda, iš kurios tekėjo kraujas ir sruvendamas žvėries šonu tiško ant žemės. Jaučiui išnykus brūzgynuose pasigirdo kanopų bildesys ir netrukus ta pačia kryptimi nušuoliavo grupelė raitelių su lengvais apsiaustais, rankose laikydami ietis. Tuberis apstulbęs nusekė juos žvilgsniu, ir kai kanopų bildesys nuslopo, virpančiomis kojomis ir rankomis išlipo iš medžio. Susirado kuprinę ir nėrė į krūmus. Jau gerokai nutolusį jį pavijo maurojimo ir pergalingų šūksnių aidas. Matyt, medžiotojams pavyko pribaigti jautį, bet Tuberio tai nedomino. Jis norėjo grįžti atgalios nesužinojęs, kuo baigtųsi pažintis su viduramžių medžiotojais.


3. Žaibas

Lėtai temo. Tuberis pasiekė botą prieblandoje ir užkopęs į kalvos viršūnę susmuko be jėgų. Profesorius Brainšteinas, paraudusiomis nuo nemigos ir nerimo akimis, krapštėsi aplink siųstuvą. Tuberis, sunkiai alsuodamas, žiūrėjo į keistą aparatą, maždaug karvės dydžio, stovintį ant keturių atramų, tarsi gyvūną su metaliniu torsu ir trimis galvomis-generatoriais, bjaurojančiais šiaip jau visai elegantišką verpstės formos kūną. Tuberis papurtė galvą. Kosmose siųstuvas tvirtinamas be atramų, bet Brainšteinas, matyt, norėjo generatorius iškelti kuo aukščiau. Laimingas atsitiktinumas, kad į visus botus prieš „Lotoso“ žūtį buvo pakrauti siųstuvai šiaurinės grupės montavimui. Brainšteinas atsiplėšė nuo savo kūdikio ir priėjo prie Tuberio:
- Beliko sujungto siųstuvą su botu. Reikia, kad per keletą sekundžių į siųstuvą patektų bent trys tūkstančiai megavatų energijos iš boto reaktoriaus, kai pradėsim...
- Išsilydys ir botas ir siųstuvas, - nuilsęs atsakė Tuberis.
- Aš žinau, - linktelėjo galva Brainšteinas, - daugiau galimybių neturėsim.
- O reflektoriai?
- Reflektoriams nieko neatsitiks. Žinoma, korozija juos pribaigs per keliasdešimt metų, jeigu aborigenai jų anksčiau neaptiks.
- Jie ne aborigenai, - sunkiai kildamas ant kojų atsakė Tuberis.
Botui sujungti su siųstuvu prireikė keleto valandų ir viską pabaigė jau gerokai po vidurnakčio.
- Kas ten? – parodė pirštu Brainšteinas į tolumoje švytintį ugninį taškelį, kai jie leidosi žemyn šlaitu. Tuberis sustojo, prisimerkė ir atsiduso. Švietė iš tos pusės, kur jis sėdėjo ąžuolo šakose ir stebėjo koridą.
- Manau, kad laužas, - atsakė, - aš jums vėliau papasakosiu apie vietinės medžioklės ypatumus, profesoriau.
- Kokios medžioklės? – nustebo Brainšteinas.
- Vėliau papasakosiu. Beje, kas atsitiktų žmogui, pakliuvusiam į reflektoriaus spindulį už interferencijos zonos ribų?
- Išgyventų. Bet pojūčiai būtų keisti. Kodėl klausiat?
Tuberis tik mostelėjo ranka ir neatsakė. Klupinėdami leidosi dar gerą pusvalandį, Brainšteinui nuolatos tikrinant atstumą nuo siųstuvo. Galų gale, susijaudinęs jis sustojo:
- Jeigu mano skaičiavimai tikslūs, bangų interferencija suformuos mums reikalingą temporišlinkį būtent čia, - neužtikrintai pasakė ir žvilgtelėjo į Tuberį.
- Jeigu?
- Na... aš kelis kartus tikrinau...
- Gerai, - nutraukė Tuberis, - blogiau vis vien nebus. Junkit.
- Jeigu aš teisingai apskaičiavau, savo laike mes turėtumėm atsidurti maždaug dešimčia metrų aukščiau, nei dabar stovime, - tęsė toliau Brainšteinas.
- O kam? – nepatikliai paklausė Tuberis.
- Kultūriniai sluoksniai, jaunuoli. Aš nežinau, kokio storio kultūrinis sluoksnis susiformuos čia per devynis šimtus metų. Bet dešimties metrų turėtų užtekti, kad neatsidurtumėme savo laike po žeme. Blogiausiu atveju, būkite pasiruošęs keletą metrų kristi.
Tuberis linktelėjo. Tai buvo ko gero protingiausias sprendimas, kurį jam teko išgirsti iš Brainšteino per pastarąsias kelias dienas. Brainšteinas ištraukė iš kuprinės nedidelį pultą, užsimerkė ir spustelėjo.
Už kelių kilometrų, po senu, išsikerojusiu ąžuolu, suvirtę aplink baigiantį degti laužą kietai miegojo dvidešimt vyrų. Vieni susisupę į kailinius apklotus, kiti tiesiog taip, ant plikos žemės. Nemiegojo vienas, susisukęs į gerai išdirbtos odos apsiaustą, niūriai žiūrėdamas į laužo liepsną, atsirėmęs į medžio kamieną. Pasibaigus medžioklei į stovyklą atkeliavo prieš kelis mėnesius pasiųsti pasiuntiniai į Hanzos miestus su blogomis naujienomis. „Mūsų protėviai atvėrė jiems žemę, nė vienas iš jų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nepadėkojo už pasiūlymus“, su kartėliu galvojo vyras. Jis atsistojo ir piktai spyrė į grumstą. Grumstas pokštelėjo į ištemptą džiūti tauro kailį ir pažiro ant žemės. “Ar mūsų dievai jums netinka? Niekai, visa tai niekai”. Greitu žingsniu patraukė nuo stovyklos, į krūmus. Midus mušė į galvą, spaudė pilvo apačią.
Staiga, iš giedro dangaus tvykstelėjo žaibas ir trenkė į ąžuolo viršūnę. Bet griaustinio vyras neišgirdo. Tik, tarytum, kažkokia nematoma ranka pastvėrė, kilstelėjo nuo žemės ir nuskraidino virš medžių viršūnių. Užgniaužė kvapą nuo greičio, tik keista, kad vėjas nešvilpė skriejant tolyn į tamsą. Ir gausmas. Toks gausmas, tarytum šimtai vilkų staugtų miškuose. Ne, ne šimtai vilkų. Kažkoks keistas žvėris iš blizgančios geležies, didžiulis kaip jautis, su trimis galvomis stovi ant kalvos viršūnės ir staugia atsisukęs į vakarus. Tvykstelėjo akinanti šviesa ir viskas išnyko.
Vyras pabudo auštant, krūmuose šalia stovyklos. Galvą plėšė į gabalus skausmas. “Po perkūnais, juk nebuvau tiek midaus gėręs”. Atsistojo ir grįžo prie laužo. Kiti dar miegojo.
Tą pačią dieną, neskubia žingine rinktinė patraukė link Šventaragio. Vyras jojo priekyje, susimąstęs ir niūrus, niekas nedrįso jo kalbinti. Pasiekus aukurą, nušoko nuo žirgo, mostu liepė kitiems likti savo vietose ir priėjęs prie pražilusio senolio, laukiančio jo akmeninio rato viduryje, priklaupė ant vieno kelio ir nuleido galvą:
- Būk pasveikintas, krivi.
- Tikiuosi, Dievai buvo dosnūs medžioklėje, Kunigaikšti, - atsakė senis.
- Taip, krivi. Aš noriu tavo patarimo.
Senis linktelėjo galvą. Vyras pakėlė akis ir tęsė toliau:
- Aš sapnavau keistą sapną. Tarytum geležinis vilkas būtų staugęs šimtų vilkų balsu...
2009-05-09 11:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-10 12:41
Lina Čebotariūnaitė
Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-02 07:51
omnia_mea
Iš esmės tai komiksas, o ne literatūra.

Skaitytojas nuo pat pradžių paklaidinamas tarp botų tvindekų ložamentų ir ima svarstyti: jei Brainšteinas yra smegenys, tai Tuberis visada ima po du alaus?

Jei rimtai, kūrinio esmė yra skirtingų laikų sandūra, sąveika. Todėl pradžia, prikaišiota metalinių terminų, pernelyg ištęsta, to visai nereikia.

Antroji sandūros dalis, priešingai, nutingėta. Tik neįprastas žaibas ir viskas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-21 17:02
Weird Star
Skaityti visai smagu, net jei tai gromuluotas pergromuluotas Gedimino sapnas. Mokslininkų kančios pavaizduotos įtikinamai. O va dėl tų netikėtų pabaigų - iš tiesų, dabar jos tampa mada, atrodo, kad visa kūrinio esmė - netikėta pabaiga, kitaip jis "nurašomas į nuostolius". O juk nėra taip, nėra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-13 23:14
Valkas
Tiesą sakant skaitydamas aną variantą tikėjausi, kad jis pasibaigs būtent šitaip. Kažkodėl. Dėl to Gedimino "gliukų" įtakojimas elektra didelio įspūdžio nesukėlė, juolab tai - dešimtis kartų prievartauta idėja, net pikta darosi.
Bet štai bandymas sumesti kitokią pabaigą patiko. Šiaip tai gali būti serialo užuomazga - va šitaip va mokslininkai prisižaidžia su laiku, ir skirtingose istorijos vietose mes imam atradinėti to padarinius. Na, tarkim kad ir angelėlis virš Rubikono Cezariui (jei įnešti tai, kad nedidelė paklaida galima ne tik laiko, bet ir vietos atžvilgiu).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-11 19:23
St Sebastianas
Suprantu, kad tai konkursinis darbas, bet iš mano pusės buvo užuomina, kad būtų įdomu paskaityti ir išplėstą versiją. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-11 17:37
Flax
St. Sebastian, konkurse reikėjo tilpti tarp 5k ir 20k ženklų. Man buvo per mažai, o Haldir, kaip suprantu, 5k buvo per daug. Kiekvienam stiliui savos nelaimės :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-10 03:27
St Sebastianas
Lygiuot! Ramiai! Sistemos žingsnį pirmyn! Bet išėjo iš rikiuotės didžioji dalis sistemų :]
Beliko sujungto siųstuvą Čia manau viskas aišku. Yra dar pora klaidų, keliose vietose, man regis, šlubčioja skyryba.
Pats kūrinys prašytas gerai, itin didelių priekaištų neturiu. Išskyrus vieną - labai jau primena daugelį kitų pasakojimų kaip ateiviai iš ateities kaip nors įsikiša į istorinius įvykius. Jei visos dalys būtų kiek ilgesnės ir visi įvykiai nupasakoti kiek plačiau, manau, rašyčiau penkis. Deja, iki to pritrūko, nors ir nedaug, bet pritrūko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-10 00:59
Flax
Nenuspėjamos pabaigos nėra kulto objektas. Nenuspėjamos pabaigos gali tapti mada, bet jokiu būdu ne tikslu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-09 19:03
Jugo_Džiova
Šiaip, jau nuo aparato aprašymo pabaiga nuspėjama, bet teorija gera :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-09 12:51
Aurimaz
Geras, protingas darbas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą