Ką pamatė Jūratė?

Skiriu patiems mažiausiems

Pro langelį žvilgt Jūratė.
Ar žinai, ką ji pamatė?
Švelnų, rainą ir ūsuotą -
Jis gyvent pelėms neduoda.

Ir nors ne automobilis,
Varikliukas burzgia tyliai,
Kai Jūratė vakare
Glosto snaudžiantį šalia.

Vėl pro langą žvilgt Jūratė.
Ji dabar tenai pamatė
Baltą, didelę, barzdotą,
Tą, kuri pienelio duoda.

Ją vaišinti reik žole,
Ji mekena: „Me-ke-ke! „
Bet jei bakstelės ragais -
Išsigąsi nejuokais!

Dar kartelį žvilgt Jūratė.
Štai ką ji dabar pamatė:
Vaikštinėja išdidus,
Rodo vištoms pentinus.

O kai jis prie grūdo lenkias,
Tuoj pribėga visos penkios.
Plast gražuolis ant tvoros,
Na, ir kad užtrimituos!

Pažiūrėjo vėl Jūratė
Pro langelį ir pamatė
Mielą, brangią, gerą gerą,
Ryšinčią baltutę skarą.

Jos rankelės švelnios, šiltos,
Padeda jai apsivilkti,
Glaudžia, glosto, pamaitina...
Neša jos dabar pintinę,

Pilnutėlę gardumynų!
Tik jų vardo nebežino...
Kvapnios, didelės, raudonos,
Žemėje skaniausio skonio!

Valgys, pasakos Jūratė
Viską, ką pro langą matė,
Ant rankelių nešama,
Tai, kuri su pintine...