Tik draugai..? (1skyrius) (2dalis)

Manęs tai visai nesužavėjo. O kaip galėtų? Jų draugystė privestų prie to, kad man tektų žymiai dažniau jį matyti, galbūt net bendrauti su juo, o tai jau būtų žiaurų. [Iškart išsiduočiau...]
Naiviai tikėjausi, kad dėl manęs, Gabrielė nesutiks su juo draugauti. Iš pradžių taip ir buvo. Ji ignoravo jį, nesutiko nė su vienu jo pasiūlymu, atstūmė jį, tačiau galiausiai pasidavė. [Kur ten nepasiduosi tokiam grožiui...] Kai sužinojau, kad jie pora, net nežinojau kaip reaguoti. Gabrielė atsiprašė, kad taip gavosi, bet aš nepykau ant jos. Ar galėčiau? Juk Lukas niekieno ir gali draugauti su kuo tik nori...
Puikiai pamenu pirmą jų pasimatymą.
- Gal visgi aš eisiu namo? Nemanai? Juk tai jūsų pirmas pasimatymas, aš tik trugdysiu...
- Nebenusišnekėk Edi. Tu tai aš, o aš tai Tu. Būsi su manim. Man bus drąsiau. Jeigu jam tai nepatiks, galės eiti sau.
[Jėga. Ji vis dar mano pusėje]
- Aš pridėsiu į kelnes kai jis bus šitaip arti!
- Nepridėsi. Stenkis nežiūrėti į jį.
- Geras patarimas! Nežiūrėti, kai jis bus per metrą nuo manęs. Logiška.
Su lyg tais žodžiais, Gabrielė pastebėjo, kad link mūsų ateina Lukas. Mano širdis tą pačią akimirką nusirito į kulnus. Priėjęs prie mūsų, jis iškart įteikė Gabrielei gėlės ir apsikabino ją. Pastebėjęs mane, ištiesė ranką ir pasisveikino.
- Sveikas. Aš Lukas.
Vargšelis... Jis nežinojo, kad aš šitaip nesisveikinu. Neturiu vaikinų draugų, taigi man nereikia taip sveikintis. Mano pasisveikinimas - apsikabinimas, bet kadangi aš tikrai nesiruošiau prie jo liestis, tiesiog pasakiau labas ir nusišypsojau. Jis truputį sutriko, žvilgtelėjo į Gabrielę laukdamas paaiškinimo, tačiau ji taipogi tiesiog nusišypsojo ir tiek.
- Na tai ką veiksim? -paklausė ji.
- Tavo draugas su mumis?
- Taip. Turi kažką prieš?..