saugo nuo šešėlio

2009 05 05 (2)

Saulės kibirkšty raudonos burės
Merdi, suplėšė jas naktis ir pavertė
Į šiaudą. Priskridę paukščiai jį
Pačiupo į  savus snapus (tai buvo dideli
Vos matomi paukščiai, panašūs į lietų).

Mažas visada pridengia didelį –
Ne nuo saulės, bet nuo šešėlio.

Skrido virš debesų ir raudonos
Draiskanos buvo pastebimos, tik
Nuaidėjus šviesios iškrovoms –
Elektrolaidžiais žolėje, kai
Basas ir mieguistas nepastebėdamas
Mindomų šviesoforų. Keliavo,
Tik tam, kad akimirkai galėtų
Prisėsti ant akmens, kuris žymėjo
Pasaulio centrą. Akimirkai, nes
Gyvenimas per trumpas, kad visą
Laiką praleistum viename taške.

Ta vieta buvo vieno lauko pakrašty,
Tokių pačių grumstų apsupty.
Netikėjau Dievu tūnančiu po
Saulę slepiančiais kupolais,
Manau, jei Jis sustotų pailsėti, tai
Būtų būtent ši vieta – toli nuo visų
Miestų, galima sakyti ten kur baigiasi
Visi laukai, kuriais nebuvo einama.

Numeta su visa  krūva tinginčių
Skaityti iki galo mano eilių ir
Sušnabžda grįšime, kai pastatysi naują
Laivą su raudonomis burėmis
Palieka daug balto audeklo ir...
Palieka vienintelę geriausią galimybę.

Gyventi iš naujo.