Rašytojų susirinkimas

Tyliai ir lengvai krito snaigės. Baltos, pūkinės, jų buvo pilnas dangus. Šioje prieškalėdine paslaptimi alsuojančioje ramybėje kriokė automobilio motoras. Aš gulėjau automobilyje, perkreiptu veidu, negalėdamas pajudinti rankų ir kojų. Sodrus vyriškas balsas man šnabždėjo į ausį: „Manau, tau Petras patiks. Na, svarbu, kad ir tu jam patiktum ...“. O viskas prasidėjo taip gražiai, kaip iš dangaus krintančios pūkinės snaigės!

Rašytojų susitikimai buvo rengiami pirmą mėnesio pirmadienį. Na, gal ne kiekvieno mėnesio, tačiau bent kas antrą tikrai. Man taip bent sakė. Pakvietė. Nuėjau. Susirinko 8 žmonės, visi rašytojai ir tikri intelektualai. Sėdėjo nedidelėje, tačiau tokiai grupei žmonių visai ne per ankštoje salėje ir gromulavo literatūros paslaptis.
„Žinot, kūrinio ekspresija priklauso ne nuo pakartotų skambių žodžių, bet nuo visuma perteiktos nuotaikos“ - porino pirmas, amžiumi bene vyriausias, tikrai pusamžį peržengęs vyrukas. „Be to, labai svarbu ne tai, kokiu žodžiu pradedi kūrinį, o kuriuo baigi! Skaitytojai retai skaito pradžią, bet visuomet pasižiūri į pabaigą“.
„Tas tiesa, su jumis sutinku“ – nukirto antras, kur kas jaunesnis ir staiga pasisukęs į toliau sėdinčią merginą riktelėjo: „Milda, o kaip tu manai, kiek atvirai galima dėstyti seksualinius išgyvenimus? Aš manau, kad ribų čia nėra, ypač tuomet, jei pasakoji apie savo patirtį“.
Milda tuo metu gėrė arbatą, tačiau išgirdus klausimą užspringo ir ėmė garsiai kosėti. Kosulys ėmė virsti stenėjimu, po to lojimu, kol galų gale šalimais sėdintis vidutinio amžiaus, tačiau gerokai stambesnio nei vidutinis sudėjimo rašytojas ėmė daužyti Mildai nugarą. Ši dar garsiau stengėsi išsivaduoti iš kelių įstrigusių lašų, o rašytojas, regis, pajuto malonumą, o gal antrąjį pašaukimą (po rašymo, žinoma).
„Imk, palaikyk, tik nepaliesk, šelmi“ - tarė jis paduodamas šalia sėdinčiam perkarusiam jaunuoliui savo lėkštelę su torto gabalėliu. Šis, nepakeldamas akių ją priglaudė į savo rankas, kaip didžiausią brangenybę. „Tik girdėjai, neliesk, specialiai riešutus išsirinkau pabaigai“ – kiek grėsmingesniu balsu ištarė ir nuoširdžiai ėmėsi gelbėti Mildą.
Dar buvo porelė, kuri sėdėjo vyriausiam už nugaros. Tiesa, jie užėmė vieną krėslą, nes gana postambė mergina sėdėjo vaikinui, na, sakykim žilstelėjusiam vaikinui ant kelių. Jie daugiausiai laiko leido bučiuodamiesi, tačiau karts nuo karto atitraukdavo lūpas ir tada pasigirsdavo garsi dejonė. Sunku buvo pasakyti, kas juos taip slėgė.
Jau 7 ir dar kas? Aha, dar aš pats! Stovėjau salės prieangyje, pasirėmęs, kaip vėliau paaiškėjo į veidrodį ir gliaudžiau saulėgrąžas. Juodas, kepintas, o lukštus bėriau į stiklinę nuo punšo, kurio neliko anksčiau, nei rašytojai susėdo salėje. Na, tai stiklinė buvo tuščia ir pamažu pilnėjo lukštų. Mėgavausi vaizdu, o labiausiai pokalbių sodrumu ir gilumu.
Tiesa pasakius, po pusvalandžio truputį ėmiau nuobodžiauti, nes salėje artikuliuotų garsų pasitaikydavo retai. Na, galbūt, visi užsisklendė savo apmąstymuose ir ruošė dirvą naujiems pokalbiams? Salėje tuo metu dėjosi toks vaizdas. Stambusis vidutinio amžiaus rašytojas sugriebęs Mildą per juosmenį spaudė, kilnojo ir kitaip vertė ją kentėti. Manau, jei ji būtų prarijus ežį, net ir tas būtų iššokęs nuo tokių priemonių. Tuo tarpu Milda, nors nepasakytum, kad jai tas patiko, toliau kosėjo, visa paraudus ir karts nuo karto suspiegdama. Porelė nustojo bučiuotis ir net nebedejavo – į juos vis tiek niekas nebekreipė dėmesio. Tai šie vangiai žiūrėjo į gelbėjimo procesą.
Vyresnysis, pasakojęs apie ekspresiją staiga čiupo jaunesnįjį, kaip tik ir užsprangdinusį savo klausimu Mildą už rankos ir ėmė ją glostyti, pusbalsiu kartodamas: „Man baisu, o jei ji čia numirs. O jei mes visi čia numirsime. Kas bus? Tada kas bus? Ir ką žmonės pasakys? Man baisu, o jei ji čia numirs ...“. Tuo tarpu jaunesnysis užsisvajojo. Net nebuvo aišku, ar jam taip patiko glostoma ranka, ar prisiminė savo seksualinę patirtį. Bet kokiu atveju apmirė ir visai nebuvo panašus į plušantį savo vidutinio amžiaus kolegą, kuris gaivino Mildą. Šiojo tortą vis dar laikė perbalęs jaunuolis, dabar jau įsikibęs į jį abiem rankom. Visgi matėsi, kad jam tai nebuvo lengva – lėkštelė, o tiksliau ją laikančios rankos be ritmo judėjo tai į vieną, tai į kitą pusę. Buvo baisu, kad tik ji neištikštų.
Kaip suprantat, tai buvo pats tinkamiausias laikas dingti, bet mane suėmė smalsumas dėl Mildos. Ši gargaliavo ir atrodė - nebeatsigaus. Be to turėjau dar vieną mintį dėl ekspresijos, tik nežinojau, ar dar pasitaikys proga ją pasakyti. Vienu žodžiu, nuo vaizdo, o gal nuo punšo (tikrai ne nuo saulėgrąžų) mane pradėjo imti juokas. Tik juoktis, tokiomis aplinkybėmis negalėjau – ką pagalvos gerbiami kolegos? Be to reikėjo pirma išspjauti lukštus. O stiklinė jau buvo pilna ...

Tuo metu pro duris galvą kyštelėjo valytojas. Jaunas vyriokas su prijuoste. „Na va, jau prasideda“ – ištarė ir ... užgesino šviesą. Vaizdas dingo, tačiau garsas ne. Vis dar girdėjosi iš paskutiniųjų švogšdžiantis stambusis rašytojas, irgi iš paskutiniųjų mekenanti Milda. Porelė vėl pradėjo dejuoti, o vyriausiasis pusbalsiu kartojo: „Man baisu ...“.
Juokas ėmėsi brautis vis arčiau mano gerklės. Tik dar saulėgrąžų lukštai kimšo burną. Ėmiau dairytis aplinkui – kurgi juos galėčiau išspjauti? Tuo metu pastebėjau kažką, stovintį šalia pat, priešais mano veidą. Jis toks panašus ... aha, čia buvo tik veidrodis. Juokas, aplenkęs gerklę ėmė ropštis į nosį. Dar dar truputį ištvert ir  ... ir tuo metu pasigirdo tai, ko neturėjo pasigirsti. Perbalusiam jaunuoliui lėkštelė rankose nebeišsilaikė ir cinktelėjo į grindis, vietoj aido paskleisdama žnektelėjančio torto garsą. Stambusis rašytojas tai išgirdęs, matyt, sukluso ir kiek atleido Mildos juosmenį. O ši, pasinaudojus proga atgavo kvapo ir kvyktelėjo: „Paleisk, žalty, aš laukiuos!“ Viskas ilgiau nebeištvėriau ...

Garsai, tikrai labai garsiai nusikvatojau. Lukštai prilipo prie veidrodžio, kai kurie išlindo man per nosį. Kvatojaus nesivaržydamas (kaži ko turėčiau ?). Iš akių tryško ašaros, parklupau ant grindų, paskui parkritau ir ėmiau raitytis. Tuo metu tikrai buvo linksma, net sąmonė trumpam buvo aptemus.
Akis pravėriau tik po kurio laiko, kai juokas aprimo. Tiksliau, juokas aprimo po kurio laiko, nes supratau, kad salėje mano juokas liko vieninteliu garsu. Tada juokas ir ėmė silpti. Pravėriau akis. Vaizdas, kurį išvydau, buvo toks: degė šviesą, pro duris įkišęs galvą žiūrėjo valytojas. Šalia jo veidrodis buvo aplipintas saulėgrąžų lukštais. Prie veidrodžio gulėjo vienas mano batas, kurį, greičiausiai, bekvatodamas pamečiau. Tačiau labiausiai mane neramino tyla už nugaros. Apsisukau. Rašytojai jau nebe sėdėjo, o stovėjo. Stambusis rašytojas Mildos nebelaikė, bet per juosmenį sugriebęs ir visai nemeiliai laikė perbalusį talentą. Tiesa, nuo spaudimo šio veido spalva kiek paraudo. Rankoje jis vis dar tebelaikė deserto šaukštelį.
Jie stovėjo ir žiūrėjo į mane. Sakyčiau gana piktai. Milda, kuri viena ranka nuo veido šluostėsi ašaras, o gal arbatą, ištarė: „Pas Petrą jį!“
Šyptelėjau, tačiau visai be reikalo. Vyriausias literatas ramiu ir tvirtu balsu ištarė verdiktą: „Tu paniekinai mūsų bendravimą. Tu kaltas. Tave mes išsiunčiam pas Petrą“.
Stambusis vyras paleido perbalėlį ir ėmė grėsmingai artintis link manęs.
„Pala pala. Paaiškinkit, kas tas Petras?“ – apsimečiau nesuprantąs.
„Petras tau patiks arba tu jam patiksi, arba jūs abu vienas kitam patiksit“ – visai netikėtai greitakalbe ištarė seksualinius potyrius analizuoti linkęs jaunuolis. Porelė pritariamai sudūsavo. Tuo tarpu perbalėlis pasilenkė ir ėmė į lėkštelę rinkti torto likučius. Jų dar buvo visai nemažai.
„Na ir kas? Bet kas jis? Kodėl nesu apie jį girdėjęs? Kur jis?“ – stengiaus sužinoti kuo daugiau.
„Cha, jis juk rašytojų namuose“ - suriaumojo storasis, net nesupratau, su ironija ar grasindamas.
„Tu juokauji, Klemensai?“ – bandžiau paskutinę galimybę.
Jis nejuokavo.
Iškvietė greitąją. Ši, su stambiojo pagalba mane supakavo, suvyniojo į tramdomuosius marškinius, paguldė mašinoje. Negalėjau nė krustelėt!
„Ei, kolegos, aš nenoriu su jumis skirtis“ – bandžiau dar sugraudinti.
„Nieko, tave mes siunčiam į komandiruotę“ – vėl be aiškios intonacijos ištarė stambusis ir buvo beužtrenkiąs duris, tik staiga pro jas kyštelėjo liauna balta rankelė. Perbalęs talentas mikliai įsiraitė į vidų ir ... suvertė man ant galvos visus torto likučius.
„Jonai, kam tu dabar šitaip“ – draugiškai riktelėjo storasis. „Šelmis, juk galėjai pats suvalgyt!“
Durys užsitrenkė ir automobilis pajudėjo į beprotnamį.
Šiaip ne taip pajudinau galvą. Šalia sėdėjo stambus vyriškis baltu chalatu. Neslėpdamas pasitenkinimo jis pasilenkė prie manęs ir tarė: „Manau, tau Petras patiks ...“. Tada nusikvatojo. Bet ką aš galėjau padaryti?
Už lango tuo metu krito baltos pūkinės snaigės.