Paskutinė Jargono kova (2)

Alta Bosrama, vyriausias Jargono kulto šventyklos šventikas, neskubėdamas leidosi į apatinius pastato aukštus, vis dar galvodamas apie paskutines apeigų akimirkas.
„Pakluskime, broliai ir seserys, Jargono dieviškąjam laikrodžiui! Pakluskime nedvejodami... „
Pamaldūs veidai jį visados jaudino. Vaikų veidai, tikintys į amžiną gyvenimą Jargono globoje. Pamaldūs senyvų moteriškių veidai, vyrų ir jaunuolių veidai...
O ypač jaunos merginos. Jos ypač spinduliavo tuo nenusakomu pamaldumu, nuo kurio Bosramai paskausdavo tarp kojų ir jis netgi pamiršdavo, ko ten atėjo.
Taip, jie visi ten tikėjo visagalio Jargono gerumu ir būsimu amžinu gyvenimu. Kai kurie taip fanatiškai, kad netgi sutikdavo imituoti juodojo akmenėlio apeigas, nors nuo to vaizdo silpnesnių nervų žiūrovai alpdavo.
- Broli Alta! – kažkas leidosi paskui jį laiptais, šaukdamas vardu.
Alta Bosrama ne veltui didžiavosi šventykla – seniausiam jos nariui jau buvo suėję šimtas penkiolika metų. Ar daug pasauliečių sulaukdavo tokio amžiaus?..
- Broli Alta, palaukite!
Šventikas net neketino sustoti. Dabar buvo tas laikas, kuomet po apeigų reikėjo užsidaryti ir apgalvoti viską, ką patyrė ir pasakė. Tai buvo šventas reikalas. Kiekvienas iš čia esančių tą žino.
- Broli...
- Atsiprašau, - Alta pasuko prie savo celės durų ir stumtelėjo jas. – Jeigu jūs tikintis, tuomet mane suprasite. Negaliu šiuo metu su jumis kalbėtis. Ateikite po dviejų valandų.
- Bet broli Altai, - neatlyžo nepažįstamasis už durų, - aš nesu kulto narys, aš...
- Brolis Grocė budi prie sakyklos, - šūktelėjo Alta. – Pasakykite jam, kad norite tapti kulto nariu. Prašau, palikite mane vieną.
Tyla.
Apsidžiaugęs, kad svečias patraukė savo reikalais, Alta atsigulė į savo kietą gultą ir užsimerkė, atsipalaiduodamas bei leisdamas mintims laisvai plaukti. Šiuo metu žemiški rūpesčiai jo nebejaudino.

Alta kalbėjo tikintiems, žodžiai plaukė laisvai ir nevaržomai. Jis viduje džiūgavo, kad taip sklandžiai jam išeina, kad balsas nestringa, o protingų žodžių srautas niekados neišsenka. Jis jautė, kad viduje visa tai jam gimdo didesnė jėga už jį patį. Kiekvieną kartą, kai tik ateina jo laikas prabilti, toji jėga nesulaikomai grįžta.
Jargono jėga. Mirties ir gyvybės jėga. Kiek kartų Jargonas žmonių akyse buvo žuvęs? Tūkstančius kartų.
Kiek kartų jis grįžo, kad sekančiam įteiktų akmenėlį? Niekas nesuskaičiuotų!
Susijaudinusios merginos stebi kalbėtoją, jų jauni kūnai tiesiog spinduliuoja tikėjimą. Dar kiek, jos tuoj pakils iš savo vietų, prisiartins prie jo ir siurbs dieviškus žodžius tiesiai iš jo lūpų...
- Broli Alta!..
Šventikas vos nesuriko, stryktelėdamas iš gulto. Svečias, kurį jis paliko už durų, niekšingai įšliaužė vidun ir dabar spoksojo tiesiai į jį, šiek tiek šypsodamasis.
- Juk sakiau – jums pas Grocę! – beveik suriaumojo jis.
- Ne, man reikalingas brolis Alta Bosrama, vyriausias Jargono kulto šventikas, - pasakė nepažįstamasis, gręždamas savo auką tiriančiu žvilgsniu. – Tai jūs.
- Ir ko jums reikia?

Nepažįstamasis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė, laikydamas tarp pirštų kažką visai mažo.
- Aš atėjau pranešti, kad jūsų laikas jau baigėsi ir jūs gyvenate dvidešimt tris minutes skolon. Jums dovanojama viskas, su kuo pats esate susitaikęs. Visa kita jums teks atleisti sau pačiam. Jūs išeisite greitai ir be skausmo, jeigu priimsite į save mirties akmenį. Tereikia prasižioti, jeigu sutinkate.
Rankoje jis iš tiesų laikė mažą juodą akmenėlį.
Tyla.
- Čia koks nors bjaurus pokštas? – atsitokėjo Alta po akimirkos. – Aš iškviesiu šventyklos apsaugą!
- Nejaugi nepažįsti manęs, broli Alta? – palinko prie šventiko svečias. – Tu matai mano atvaizdą kiekvieną dieną. Tu jam meldiesi. Aš net daviau tau pakankamai laiko, kad užbaigtum savo maldas ir išeitum į savo celę. Jau dvidešimt keturias minutes tu siurbi gyvybę iš Šeimininko skolon.
Alta žiūrėjo į svečią ir juto, kaip krūtine plinta šaltas, virpinantis siaubas. Iš tiesų – tas pats veidas, iki menkiausių bruožų. Kaip jis anksčiau nepastebėjo?..
- Bet... – sušvokštė Alta, - aš juk meldžiausi!.. Visą savo gyvenimą paaukojau tau! Kodėl tu atėjai manęs nužudyti?! Kodėl mane, o ne seniausią iš mūsų? Kodėl?!
- Ne man tai spręsti, broli Alta. Aš tik vykdau užsakymus. Jūs turėjote numirti prieš dvidešimt keturias minutes, aš jau atsilieku nuo tvarkaraščio...
- Čia kažkoks baisus nesusipratimas, - tirtėjo Alta, stengdamasis kalbėti pro mažą plyšelį tarp lūpų. – Baisus pokštas, neatleistinas. Aš iškviesiu apsaugą...
- Yra du būdai tą patirti, broli, - pasakė Jargonas. – Pirmasis neskausmingas. Jūs savanoriškai praryjate akmenėlį ir iškeliaujate. Jeigu neimsite akmenėlio, sekantis sąraše bus peilis. Patikėkite, saviškio aš senokai negalandau.
Malonaus Jargono balso nebeliko. Dabar jis bėrė žodžius greitakalbe, jausdamas gaištamą laiką. Brolis Alta buvo vampyras kaip reikiant. Dar vienas Borisovas Radiatorius, Dievaži... Kuo toliau, tuo sunkiau juos priversti.
Šventikas staiga pašoko ir paspaudė kažką sienoje, prie gulto. Jargonas negalėjo pasigirti tobula klausa, tačiau vis tiek išgirdo tolimą aliarmo signalą.
- Jūs kvailys, - supyko jis, stryktelėdamas prie Altos ir kaire ranka nutverdamas šį už gerklės. – Ir dar drįstate vadintis mano tarnu! Jūs paskutinis bailys, besivaikantis ilgo, beprasmio gyvenimo!
- Aš Jums tarnauju! JUMS!.. – gargaliavo Alta sakinį iš savo maldų.
- O kas tavęs prašė?! – Jargonui šiaip ne taip pavyko pražiodyti savo auką ir prakišti akmenėlį tarp dantų. Alta paskutinę akimirką mėšlungiškai sukando dantis, mirtinai įsikirsdamas į pirštus iki kraujo.
Jargonas suurzgė iš skausmo. Juodas skystis, taškydamasis nuo iškvepiamo oro, tekėjo Altos smakru.
Kiek gi šie žmogpalaikiai jau išgėrė jo kraujo?..
Ko jie nenori tos ramios mirties?..
Jis suspaudė Altos gerklę dar labiau ir ėmė jį dusinti. Tada staigiai atlaisvino, šis išsižiojo, gaudydamas orą.

Spyriu nubloškęs šventiką ant gulto, jis papurtė pirštus. Viskas. Baigta. Šmikis negyvas, nors iš jo ramios mirties liko tik pavadinimas.

Stipriai įspirtos atsilapojo celės durys, vidun sugriuvo du ginkluoti apsauginiai. Jie nusitaikė į vienintelį žmogaus kūną, buvusį patalpoje.
- Čia gi brolis Alta Bosrama, ko tu į jį taikaisi? – atsitokėjo vienas jų.
- Tu pats taikaisi! – virpėjo antrasis.
- Jis negyvas...
- Jis nužudytas. Pažiūrėk į jo veidą! Jį kažkas pasmaugė! Pranešk kitiems, aš einu pažiūrėti...

---

- Visgi tau vertėtų efektyviai apsiginkluoti, - labai rimtai pasakė Kiva, glostydama Jargono delną ir pirštus. – Neims akmenėlio, paims kulką. Ko tu taip susirūpinęs jais visais? Šeimininkas tau nedavė jokių nurodymų dėl mirties aplinkybių, jeigu kandidatas atsisako akmenėlio.
- Jis mane sukūrė tokį, koks esu, - atsikirto Jargonas. – Čia geriausias nurodymas, kokį galiu iš Jo gauti.
- Gal. Bet Jis sukūrė ir mane tokią, kad palengvinčiau tavo naštą. Taigi, kitą kartą imk devintą kalibrą ir jeigu bobutė atsisakys prasižioti – pykštelk. Tu moki...
- Kitas užsakymas – bobutė?
- Ne, čia mano vaizduotė, kvailiuk. Kitas tavo klientas – vyras, vardu Taidži. Jam trisdešimt aštuoneri, jis...
- Jau žinau, Kiva. Viską žinau, gali nebesakyti. Pasirūpinsiu juo. Geriau pasakyk, kada mes turėsime laiko užsiimti vienas kitu?
- Kai suspėsi padaryti savo darbą, Jargi. Man Jis nuolat primena, kad tau reikia paskubėti. Juk supranti, ką reiškia girdėti iš Šeimininko priminimą, kad nesi toks geras, kokį tave sukūrė?
- Jis mane sukūrė idealiai tokį, koks dabar esu, Kiva. O paskutinį kartą mylėjomės mudu prieš dvidešimt trejus metus ir šimtą dvyliką dienų, kai staiga pritrūkau užsakymų. Manai, man lengva?
Ji sunerimo.
- Tu skaičiuoji?...
Užuot atsakęs, Jargonas išnyko. Ieškoti savo naujojo taikinio.

---

Metro traukinys skriejo visu greičiu, kol kas nė neketindamas stabdyti. Jargonas smalsiai žvelgė pro langą į besimainančius paveikslus, sukabintus ant tunelio sienų.
Animacija manga stiliumi. Kad keleiviams nebūtų labai nuobodu. Vaizdai blyksėjo ir keitėsi, personažai kalbėjosi, aiškinosi vienas kito santykius ir žinoma – kovojo.
Spėlioti, kur jis yra, ilgai neprireikė. Aplinkui buvo pakankamai mažaūgių keleivių, net nesusimąstęs sumurmėjo - „Kinija“. Ir neketino sau kvaršinti galvos, kur tiksliau. Pojūtis, kad Taidži yra kažkur priekyje, neapleido nė akimirkai. Iki jo mirties liko pusvalandis.

- Man regis, aš jus pažįstu! – staiga nuo gretimo suolo pakilo mergina, švytinti atradimo džiaugsmu. Ji jo akivaizdžiai nebijojo, tai Jargoną netgi kažkiek pradžiugino. – Jūs mirties dievas, tiesa? Šifu Jargonas?
- Mirties dievas? – pakartojo jis, nustebintas titulo.
- Taip jus per televiziją vadina. Tik nesakykite, kad...
- Aš neturiu televizoriaus.
Mergina kiek patylėjo, šypsodamasi jam.
- Galiu prisėsti šalia jūsų? – parodė į tuščią vietą.
Jargonui linktelėjus, mergina skubiai atsisėdo, kruopščiai pasitaisė drabužius ir nusiėmė rankinuką.
- Atleiskite, kad aš taip įžūliai lendu, - paraudo ji, lyg prisiminusi, kur jiedu yra, - profesija įpareigoja. Aš žurnalistė. Vadinkite mane Juki.
Jis linktelėjo, lyg vardas jam būtų jau žinomas.
- Atsiprašau, jeigu jus įžeidžiau savo tokiu...
- Neįžeidėte, - nusišypsojo Jargonas, pajutęs, kad mergina nėra jau tokia sutrikusi, kokią vaizduoja – tai jos tokia įžanga, ji jaučia pareigą ją suvaidinti iki galo. Kam trukdyti?
Juodaplaukė, kaip ir tūkstančiai jos tautiečių, šiek tiek pailgo veido, kuriame galėjai pajusti europietišką kraują. Kažkuris iš jos protėvių susidėjo su indoeuropiečiais. Jargonas galėjo lažintis, kad tai buvo ne vyras – vyrai čia buvo visai neišvaizdūs. Galima sakyti, tai Kinijos amžina problema – nei jiems patiems savo moterų užtenka, nei užsienietes suvilioti gali. Moterys šiuo atžvilgiu buvo pranašesnės.
- Neprieštarausite, jeigu aš jums porą klausimų?...
- Turiu laiko tol, kol traukinys juda. Klauskite.
Juki ištraukė iš rankinuko bloknotą ir rašiklį. Spragtelėjo jį, pasiruošdama užrašyti.
- Kas jūs iš tiesų, šifu Jargonai?
Vyras susimąstė, nukreipdamas žvilgsnį į blykčiojančius komikso kadrus už stiklo.
- Nežinau tiksliai, - sumurmėjo, - tačiau ne pats didžiausias žmonių priešas, tai jau tikrai.
- Ar jūs sutiktumėte su titulu „mirties dievas“? Šiuolaikinio Kinijos jaunimo tarpe formuojamas būtent toks jūsų įvaizdis. Paslaptingas, žiaurus, ateinantis iš niekur ir imantis tai, ko jam reikia. Be jokio sąžinės graužimo...
- Tai ne visai tiesa, - šyptelėjo Jargonas. – Jūsiškio jaunimo džiaugsmui, aš turiu sąžinę. Tačiau, lygiai taip pat, aš turiu pareigas. Kaip ir kiekvienas žmogus. O dėl titulo... Nežinau, vadinkite, kaip tik jums patinka.
- Žmogaus pareigos? Apie ką jūs?
- Jūs turite vieną pagrindinę pareigą, - pasakė vyras. – Gyventi. Kaip ir dėl ko – jūsų pačių reikalas. Mano pareiga paprasta – pasirūpinti, kad kiekvienas laiku numirtų. Taip pat mano pareiga pasiūlyti mirštančiajam greitą, beskausmę mirtį. O ar jis ją priims, ar atstums – jo reikalas.
- Jūs bet kokiu atveju nužudote?..
- Aš atlieku savo pareigą, - šyptelėjo Jargonas. – Tai galima įvairiai vadinti. Bijantys mirti mane vadina žudiku. Norintys mirti pasitinka kaip išgelbėtoją. Aš nesvarstau šių skirtumų priežastingumo. Laikui bėgant, tai tiesiog netenka prasmės.
- Prakalbote apie laiką... Pasakykite man, šifu Jargonai, kaip čia išeina: jūs esate vienas, o per parą miršta tūkstančiai žmonių. Šimtai tūkstančių. Kaip jūs suspėjate?
- Manęs yra daug, - šyptelėjo jis, ketindamas praleisti šią dalį.
- Šiuo metu jūs ne itin skubate, - atsakė jam šypsena Juki. – Galiu garantuoti, kad šiuo metu kitose pasaulio vietose žmonės nenustoja mirti. Ir šiuo klausimu buvo sukurta daugybė teorijų. Žinote Kalėdų senio teoriją?
- Kažkur girdėta...
- Kalėdų naktis, anot teorijos, šiam veikėjui ištįsta iki tokio laiko tarpo, kad jis suspėtų aplankyti kiekvieną, vertą dovanos. Tačiau čia pasakų lygmenyje. O kaip jūs suspėjate?
- Įsivaizduokite... Kalėdų senį, - atsiduso Jargonas, - kuriam laikas toli gražu neištįso iki begalybės, o subyrėjo į gan patogius fragmentus. Kiekvienas fragmentas – vis kitas kaminas. Ir kai kurie skirtingi fragmentai gali prasidėti lygiai tą pačią dieną, tą pačią valandą ir sekundę. Kai kurie gali prasidėti kiek vėliau, po kelių sekundžių. Tačiau tai netrukdo Kalėdų seniui, begyvenančiam savo nuosekliu laiku. Jis vaikšto nuo vieno fragmento prie kito, landžiodamas vis po kitą kaminą, kol galop prieina visos fragmentų eilės pabaigą. Jo laiku gali praeiti keleri metai, kol jis aplankys visus kaminus, o bendru nuosekliuoju laiku – vos viena naktis.
- Tačiau, pagal jūsiškę teoriją, gali išeiti taip, kad Kalėdų senis susitiks save, sėdintį ant gretimo namo stogo, ar ne?
- Arba vienas Jargonas susitiks kitą kur nors kieme, - linktelėjo jis. – Kartais taip ir nutinka, Juki. Aš mačiau save ne kartą ir ne du.
Mergina žiūrėjo į jį su baiminga pagarba.
Netikėtai jos akys ėmė klaidžioti po tuštumą, lyg mergina būtų išvydusi teorijoje kažką dar gilesnio. Galbūt net priežastį, dėl kurios jis nekentė šios temos.
- Fragmentiškumas daugina jūsų nuoseklųjį laiką, - sumurmėjo ji. – O žmonių miršta kasdien tūkstančiais. Jeigu jūs dabar esate fragmente ir vis dėl to turite laiko važinėtis metro, jūsiškė diena velniškai ilga. Ir ji ne vienintelė metuose, kokią turi Kalėdų senis...
Jargonas linktelėjo.
- Jargono kultui daugiau kaip trys tūkstančiai metų, - pasakė Juki. – Ar galima teigti, kad jums asmeniškai daugiau kaip... milijonas metų?
- Padauginkite dar iš dešimties, - niūriai patarė Jargonas ir atsistojo, ketindamas baigti kamantinėjimą, kurį Juki greičiausiai pavadintų interviu. – Likite sveika, Juki. Jums dar daug laiko liko.

Traukinys ėmė stabdyti, jis įsitvėrė rankenos ir loštelėjo į priekį. Tarp vietinės liaudies besistumdantis Jargonas panašėjo į Guliverį, paleistą pasilakstyti liliputų pakrantėje. Dauguma jį pažinusių žvelgė gana baimingai, su neslepiama pagarba. Jis visiems ir visoms čia buvo šifu Jargonas, mirties dievas.
Tik viena Juki žiūrėjo su liūdesiu, niekaip savo protu nepajėgdama aprėpti gyvenimo, trunkančio bedieviškai ilgai.

---

Kiekvienas žmogus reikalavo laiko sau. Ir būtent Jargono asmeninio laiko. Kiekvienam mirusiajam bent po dešimtį minučių. Maždaug...
Tačiau buvo tam tikra visuomenės dalis, kuri Jargonui teikė savotišką džiaugsmą, sumišusį su trupučiu kartėlio ir gal šiek tiek lašu nusivylimo.
Žudikai, kasdien visoje planetoje pribaigiantys savo nužiūrėtas ar užsakytas aukas.

Žudikai žudo, vyrai retsykiais pribaigia savo žmonas, žmonos – nunuodija savo vyrus, o ten kažkur gauja užmėto akmenimis jaunavedžius, nepaklususius bendruomenės tradicijoms.
Visi jie generavo aukas ir laisvą laiką Jargonui. Laiką, kurį jis būtų sugaišęs pats asmeniškai. Būdavo, kad Kiva jam parodydavo fragmentą, o ten darbas jau būdavo padarytas. Tiesa, ne pačiu dailiausiu būdu, beskausme mirtimi net nepavadinsi. Kadangi Šeimininkas nesukūrė dar vieno Jargono, šiam beliko džiaugtis, kad Šeimininkas sukūrė tikimybes. Kartais žmonės iš tiesų padarydavo paslaugą. Tiesa, labai nežymią. Gal tik sudėjus jų visų sutaupytą laiką gautųsi geras tūkstantmetis, tačiau bendrame mirčių fone jie yra lyg sekundės. Be to, išbarstytos.
Tačiau ir už tai Jargonas jautė dėkingumą.

Taidži lindėjo pastate, kurio architektūra šiek tiek skyrėsi nuo vietinės. Tai buvo monolitinis kubas, nudažytas raudonai. Nedideli langeliai, tvarkingai išrikiuoti trimis eilėmis ir aštuoniais stulpeliais, puošė kiekvieną fasadą. Automobilių stovėjimo aikštelė buvo pustuštė, primėtyta šiukšlių, pasipuošusi palei elektros stulpus nukarusiais laidais. Viename kampe išvydo sustatytus dviračius.
Už kubo prasidėjo įprastas vaizdas – gyvenamųjų namų tirštuma, kur nė akimirkai netilo triukšmas. Tiesa, teritorija čia buvo aptverta, įeiti įmanoma tik nuo gatvės.
Prasibrovęs pro pėsčiuosius, jis patraukė tiesiai link įėjimo. Regis, neužrakintas ir nesaugomas...

Viduje buvo šalta, tačiau gana jauku. Taidži gyveno viršutiniame aukšte, apatinius palikęs svečiams, giminaičiams ir visai savo didelei šeimai. Pats asmeniškai jis turėjo darbo kambarį viršuje, o dabar patogiai ilsėjosi prie ilgo stalo, klausydamasis vieno iš savo patikėtinių kalbos.

Vos įžengęs pro duris, Jargonas užuodė bėdą – tie žmonės, kurie sėdėjo prie stalo kartu su Taidži, aiškiai buvo ginkluoti. Ir jų veidai jam nieko gero nežadėjo. Žinoma, į duris jis beldė ir žinoma, nelaukė, kol kas nors atidarys. Laukti – reiškia gaišti laiką.
- Lao Taidži Čianai, - jis stabtelėjo akimirkai, nužvelgdamas juos visus, tada vėl susitelkė ties tuo vieninteliu. - Aš atėjau pranešti, kad jūsų laikas jau baigėsi ir jūs gyvenate paskutines savo minutes. Jums dovanojama viskas, su kuo pats esate susitaikęs...
Vienas iš pašalinių pakilo iš savo vietos, traukdamas šaunamąjį ginklą. Jis žvilgtelėjo į savo šeimininką, šis papurtė galvą. Jargonas pajuto nuovargį.
- Visa kita jums teks atleisti sau pačiam, - tęsė jis. -  Jūs išeisite greitai ir be skausmo, jeigu priimsite į save mirties akmenį. Tereikia prasižioti, jeigu sutinkate.
Jis parodė Taidži Čianui akmenėlį, laikomą tarp pirštų.
- Jūs puikiai kalbate gan tarme, šifu Jargonai, - ramiai pasakė Taidži, neparodydamas jokių jausmų savo artėjančiai mirčiai. – Manote, man laikas?
- Aš žinau, kad šiandien jūsų laikas, lao Taidži. Mirties akmuo garantuos jums beskausmę mirtį. Jūs tiesiog užgesite, visiškoje ramybėje. Visi kiti keliai, deja, skausmingi.
- Aš įsidėmėsiu, - nusišypsojo Taidži, žiūrėdamas jam kažkur per petį.
Jargonas nesuspėjo atsisukti – greičiau pajuto aštrų dūrį į nugarą, po kurio kūną pervėrė didelė srovė, supurtydama kiekvieną raumenį ir versdama dantis kalenti. Kol kojos atsisakė klausytis. Net mintys šokinėjo kaip pasiutusios, neleisdamos susikoncentruoti ties bet kuria smulkmena. Visiškas chaosas...
Kai galop Jargonas parkrito ant kilimo, nebevaliojo net liežuvio apversti. Šis atrodė sutinęs, greičiausiai iškepęs burnoje, lyg kokioje orkaitėje.
Vargiai pajuto adatos dūrį petyje, kur jam suleido raminamųjų dozę.
- Jis gyvas?
- Žinoma. Mes jį pasiimsime, kad netrukdytų jums tęsti savo debatų, vyručiai.
- Aš jo nenoriu daugiau matyti čia, Tomi. Taip ir perduok savo viršininkui. Jeigu vėl jį pamatysiu, mano vyrai suras jus desertui.
„Triados? “ – dingtelėjo Jargonui paskutinė bent kiek gyva mintis. – „Kur aš papuoliau?... “
Jis neteko sąmonės, taip ir nespėjęs išnykti į savo mylimosios gydantį glėbį.