Atsišauksi žodžiu

Iš širdies man išplėšę viltis
Vėjai rudenio rūku atjojo.
Ir pravirkusi klevo dalis
Guodė. Glostė. Žinojo,
Kad dar daug tos ramybės prireiks,
Nes balsu išsikvietęs ošimą
Išgirdau tik miškų laikinumo spengiančia tylą.
Bepaukštinė vėsa, įsigėrus į uosį, kuriame,
Dargana man jau širdį paglostė.
Ir žinau, niekada, niekada
Neturėsiu jau to, ką turėjau,
Kai rasom rytas vasara virs,
Nes žodžiu atsišaukt nemokėjau.