Kai alsavimas tavo sušildė man delnus,
O nuo žvilgsnio krūtinę užliejo banga,
Visi žodžiai tarti man atrodė taip švelnūs –
Nudažyti jausmų vien tik meilės spalva.
Ir nebuvo tarp jų anei vieno nemielo,
Netikėto, nelaukto, tamsaus, nešvelnaus.
Įsibrovei į širdį, pavargusią sielą
Tarsi gūsis pavasario vėjo gaivaus.
Pasiliksi, į praeitį niekad negrįši,
Nes užžels žolėmis visi kiemo takai,
O sodely šypsosis lyg nuotakos vyšnios,
Kai lakštingala suoks vakarais mums ilgai.