Įsiklausyk

Jis paleidžia į tave ugnies kamuolį, tu pasilenki ir jis trenkiasi į vazą. Dūžtančios vazos garsas pažadina tave. Staigiai atsisėdusi bandai susivokti kur esi ir netgi kas esi! Medžių šakų šešėliai grėsmingai išsikeroję ant sienos. Nuleidi kojas ant žemės ir pajauti šaltas grindis. Susirandi šlepetes ir lėtu žingsniu patrauki į virtuvę. Įsipili į stiklinę viskio ir išgeri jį vienu mauku. Kiek gali tęstis tie sekinantys sapnai? Jau net nebeliko jėgų baimei miegot. Tapai apatiška viskam. Juk vis tiek kiekvieną naktį jis į tave kėsinasi ir kiekvieną kartą tu vis išgyveni. Kaip visada vis dar bandai suprasti ką bando tavo pasąmonė pasakyti tau. Jau nebeužmiegi. Tiesiog guli ir skaičiuoji savo įkvėpimus. Jie darosi vis retesni. Tuoj pradės aušti. Tuoj pasirodys pirmieji saulės spinduliai. Atsikeli ir eini ruoštis ritualui. Pasiimi dvylika žvakių ir išdėlioji jas ratu. Viduryje nupieši pentagramą. Uždegi smilkalus ir įjungi relaksinę muziką. Apsigaubi juodu, ceremonijai skirtu, apsiaustu ir įžengi į magiškąjį ratą. Uždegi žvakes paeiliui pagal laikrodžio rodyklę pradeda nuo priešais esančios. Liepsnos jau šoka... laikas pradėti. Atsisėdi į rato vidury ir pasiimi ritualui skirtus daiktus. Raudonu siūlu apsuki popieriaus lapelį, kuriame aprašei savo sapną. Sušnabždi apsaugos prašantį užkeikimą ir padegi jį. Liepsna naikina tavo sapną. Netgi girdi kaip rėkia degantys žodžiai popieriuje. Inde lieka tik pelenai, kuriuos supili į stiklinę su vandeniu. Ant stiklinės uždedi balta nosinę ir stiklinę pastatai į šalį. Paimi kortas ir pradedi melstis savo dievams. Prašai jų pagalbos ir globos. Ištrauki tris kortas ir matai savo ateitį. Viskas taip pat kaip visada. Kažko pradžia ir mirties korta. Tą matai jau nebe pirmą kartą. Galiausiai išdrįsti peržengti savo principų slenkstį ir šauktis pagalbos savo dievų priešų, nes jau prarandi viltį ir tikėjimą savaisiais. Atsistoji, iškeli rankas ir kalbi užkeikimą, kuris iššaukia tamsos dievus. Tau kartojant tamsos maldą, žvakių liepsnos kyla aukštyn ir vis kaitriau dega. Nenustodama kalbi. Keli balsą ir pradedi šaukti. Šaukti iš visų jėgų. Šaukiesi pagalbos ir staiga krenti. Tau krentant, pro langą prasiskverbia pirmieji saulės spinduliai. Guli, o tavo apsiaustą ėda liepsnos. Nejudėdama ir nieko nejausdama supranti kas nutiko. Supranti savo ateitį. Supranti ką tau visa gerkle šaukė tavo būtis. Tačiau jau per vėlu. Liepsnos apgaubia tavo kūną ir pasiglemžia. Viskas turi savo pradžią ir pabaigą...