Kapituliacija

***

Tamsa niūrias mozaikas tapo.
Ranka sava, bet nepakyla
Prie švarutėlio, balto lapo.
Pro neįveikiamą, naktinę tylą.

Nors sąžiningai protas dirbą,
Suprasdamas ribotą galią.
Širdis nuo kofeino virpa,
Nepasiduoti verčia valią.

Kaip bepigu butų rašyti
Modernu, - nesvarbi galūnė,
Prasmė, nei turinys, manyti
Metaforos, viskam viršūnė.

Prieš baltą lapą visgi gėda
Jis pasiruošęs, laukia, gali...
Bet laikas, kol gaidžiai negieda
Jį neišmargintą, dedu į šalį...

***
O jei porą minučių sugaišus- idant įtikčiau:

---------
Mūsų karši jausmai
kai mes
vėl saulės spinduliuose
tirpstam
ištirps šimtai šaltu vilčių
ir valsą šoksime kartu
tik meilė ir svajonė nuostabi
kai slepias sapno spalvose
mus meilės ilgesio lašai
gaivins ir kvies tave
o tu supsiesi ilgesy
dar nebūties bet laimės viltyje
nors tamsoje bet eini ir skubi
keliauji tu laike
tu mano paslaptis
žavi tu ir jauna
lemties kaip ašarų karštų
tiku paprastumu
kol paukščiai horizonte
tol būsime kartu
nors tolsta praeitis
skrendu vėl pas tave
ir aksominis vėjas
vėl mano širdyje.
----------