Maribellė

Jau nuo pat pirmosios sekundės, kai Tave pamačiau, supratau, kad Tu ne man, tačiau kaip kvaila mažvaikė tikėjausi, kad viskas bus taip kaip aš noriu. Buvau visišką idiotė, kad važiavau pas Tave. Visiškai paklusau Tau, o to nereikėjo daryti. Aš Tau nusileidau, o tai privertė Tave visiškai manęs negerbti. Buvau Tau šiukšlė. Eilinė debilė kurią Tu suviliojai, pririšai prie savęs nematomomis grandinėmis, o po to, be gailesčio ir su pasimėgavimu, išmetėi į srutų bedugnę, kur Tavo manymu man ir vieta. O juk pradžioje, taip mylėjai mane. Sakei man tai kone kiekvieną sekundę. Tavo lūpos glostė mane, mano kūną, ir aš tikėjau Tavim. Ir prie ko tai privedė? Dabar guliu savo gyvybės syvų klane, sidabrinis draugas glosto mane vis švelniau ir švelniau, kaskart palikdamas po savęs, raudonų ašarų upelį, o aš juokiuosi, kvatoju, šaukiu iš sielvarto, bet manęs niekas negirdi. Šaukiu be garso, kad niekas ir neišgirstų, nes man nereikia, kad mane pamatytų tokią. Jaučiu kaip po truputį mano žvakė gęsta, ją tirpdo mano sidabrinis draugas... Per lėtai. Nusprendžiu viską pagreitinti. Atsinešu keturrankę deivę. Giliai įkvėpiu ir iš visų jėgų smeigiuosi ją į kairiąją mėlyną jūrą. Skausmas užvaldo mano kūną ir aš krentu ant šaltų grindų, su deivę styrančia mano akyje. Tylus cyptelėjimas pasprunka iš mano gerklės, tačiau aš greit susiimu ir sukandusi dantis, tyliai raitausi iš skausmo. Galvoju apie Tave. Prisimenu kaip Tu glostei mano plaukus ir sakei, kad aš ta kurios Tu ieškojai ir, kad esi pats laimingiausias pasaulyje, nes turi mane. Tikėjau Tavo žodžiais. Jie smigo giliai man į širdį ir ten pasiliko amžiams. O dabar? Tie žodžiai drasko mane iš vidaus suteikdami tik dar daugiau skausmo. Išsilupu deivę kartu su jūra ir metų į Tavo nuotrauką stovinčią ant komodos, prie veidrodžio. Nebegaliu daugiau tverti tad prieinu prie lango. Visuomet bijojau aukščio, tačiau šiandien jis atrodo toks patrauklus... 11 aukštas man visiškai nebe baisus. Praveriu langą ir iš paskutinių manyje likusių jėgų atsistoju ant palangės. Tenka susilenkti, nes galvą remiasi į lango lubas. Mano nuogą kūną iškart persmelkia šiltas birželio vėjas. Užsimerkiu ir lengvai, ištiesusi rankas, žemyn galva, pasileidžiu į beribę betono jūrą...