į tavo vienatvę...

2009 04 29

Ant akmeninės tvoros pakaušio
Kur, tik keletas samanų riogso
Metu žvilgsnį į tarpą, už kurio
Mergina garsiai rauda... paguosčiau,
Bet ji nuogutėlė. Nedrįstu prieiti
Ką pagalvos?  Ten baloje maudos
Varnėnai, o aš kaip koks šlapias šuva
Spoksau į virpančią gėdą, nors man
Tiktai nejauku. Juk taip norisi, kartais
Nurengti, o čia nuogutėlė visai.
Ant plaukų gėlėta skarelė pridengia
Jos plintančią naštą, gal ją kas užgavo,
O gal šiaip pasimetus tiktai.
Už tvorų juk nesėdi kasdieną
Nimfos ir nekursto aistrų, tik
Pabėgęs raudonis man primena,
Kad nusisukčiau greičiau.
Aš perlipu tvorą skylėtą
Nušoku žemyn, o ten tiktai akmenys
Riogso pasirodo vaizdai netikri,
Būčiau priėjęs apglėbęs gal jai tiktai
Trūksta šviesos? Juk praeiviai, visad praeina
Ir nemato scenos liūdnos.
Taip kartais pamoja likimas –
Parodo pirštu... padėki tai vargšei merginai
Ne savo buku proteliu,
Priėjęs aprenki ir pakuždėk,
Vasarą įsprūsiu giliau
Į tavo vienatvę,
Pavasario saule.