Azaro kronikos. Elfų durklas(1)

Nevykęs sumanymas. Štai kaip galėjau pavadinti visą mūsų įšvyką.
Miške tvyrojo neįprasta tyla, retkarčiais sudrumsčiama mano šeimininkės – ji nesėkmingai bandė įkurti laužą. Šiaip vietovę, kurioje atsidurėme, tik iš bėdos vadinau mišku, mat panašumo, į man įprastą mišką, jis turėjo tik tiek, kad čia irgi augo medžiai. Pajuodę, sukumpę medžiai su aukštai virš galvos išsiraizgiusiomis šakomis, nepraleidžiančiomis saulės šviesos. Aplink tuščia, nyku ir nė gyvos dvasios. Taip, pavadinimas jam tikrai tiko. Thanato miškas. Mirties irštva.
Piktdžiugiškai stebėjau, kaip jaunoji elfė bando įžiebti nors menkiausia kibirštį. Vis dar negalėjau jai atleisti, kad išsitempė mane kartu. Nuo pat pradžiu prieštaravau jos sumanymui, deja, vaiduoklių retai kas klauso. Net jei jie dažnai gelbsti tavo kailį.
Magė galu gale pasidavė ir išsidrėbė ant žemės. Buvo besviedžianti skiltuvą, tačiau krenkštelėjęs ją sulaikiau:
- Palauk. Dar pravers.
Ji piktai nuvėrė mane žvilgsniu, tačiau patarimo paklausė ir sugrūdo jį giliai maišan.
- Na, ir ką gi mudu dabar darysim? – nutaisiau saldžia miną.
- Keliausim į Alf‘Sigrą, pas mano gentainius, - rūgščiai burbtelėjo ji.
- Gudruole tu mano, - šypsena mano veide praplatėjo. – Ir jie tave priims išskėstom rankom, a? Pasvajok, - meilaus tono nė nebūta. – Karas vyksta, mergiote. Jiems nereikia vaiko ant sprando, o dar ir moters. Tavo tėvas teisingai tau sakė. Reikėjo likt namie, megzt, aust ar dar kitokį  darba naudinga dirbt.
Tai pasakęs, apsidžiaugiau, kad aš jau kaidais nebegyvas. Antraip nuo jos žvilgsnio iš manęs dabar bebūtų likę sauja pelenų.
- Deja, kelio atgal nebėra, -  jos veidę sužydo nuodinga šypsena. – Mano tėvas jau suprato, kad jo nepaklausiau ir pabėgau. Sugrąžint manęs jis negali, (tik burtininkai mokėjo šokinėt iš vieno pasaulio į kitą) o ir grįšti aš nė neketinu. Taigi belieka vienintelis kelias.
- Tik vienas keblumas, elfe, - piktai išsiviepiau, - mes net nenutuokiam kur link eiti.
Magė prikando lūpa ir susimąstė. Aš tuo tarpu mintyse visais man žinomais žodžiais keikiau jos dėdę, įkalinusi mane karde ir padovanojusiam jį savo dukterėčiai. Bartokajus, neskaitant mano šeiminkės, buvo vienintelis burtininkas visoje šeimoje. Dvasių užkalbėtojas. Na, vis geriau, nei šešėliu magas. Žmonės nuo jo bent jau nebėgo, lyg nuo maro. Priešingai nei nuo Bran. Ko gero, tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl ji vis bandė ištrūkt iš namų.
Bran buvo jauniausia iš penkių Almrato  valdytojo Merako vaikų. Nuo pat vaikystės buvo kažkokia trenkta – drąsos turėjo tikrai kur kas daugiau nei proto. Užsikardavo į tokias vietas, kur net drąsiausi vyrai bijojo lipt.
  Elfų vaikinai, sulaukę pilnametystės, turėdavo pasigauti laukinį žirgą ir taip įrodyti savo vyriškumą. Bran, būdama moteris, savo žirgą pasigavo anksčiau už visus – būdama dvidešimties. Taigi dar visai vaikas. 
Jai einant trisdešimtuosius metus, atsiskleidė jos magės talentas. Deja, pats juodžiausias iš visų. Jei būtu buvus mažiau užsispyrus, iš jos nieko gero nebūtų išėję – eilinė nekromantė ir tiek. Bet mergina pasiryžo įrodyt, kad mes patys esame savo likimo kalviai, ir, nepaisant blogosios pusės, galime įšaugt visai nieko žmogeliukais.
Nepaisant visų jos pastangų, dauguma žmonių vis dėl to jos prisibijojo ir vengė. Kasdien merginai buvo vis sunkiau ištvert namie. Tad kai Leofwinas, jos tėvo patikėtis, pranešė apie kitame pasaulyje tarp goblinų ir elfų vykstantį karą, ji iškart užsimojo jiems padėti. Tačiau Alzaras nė neketino kištis, o jau tuo labiau siųsti į karą savo dukterį. Tad mergiotė pabėgo. Ir kas blogiausia – kartu išsitempė mane.
  Burtininkai mokėjo keliauti iš pasaulio į pasaulį, tačiau tiksliai nutūpti į pasirinkta vietovę galėjo tik patyrę. Mergiotė patyrusi tikrai nebuvo. Kitaip ji dabar klausytusi kokio elfų valdoviukščio pamokslo, po to būtų saugiai gražinta namo, kur aš ir toliau galėčiau mėgautis ramiu gyvenimu. Gyventi su elfais toli gražu nėra blogai, nors daugelis žmonių pernelyg juos įšaukština. Taip, jie gyvena ilgai, ir kas iš to? Iš neturėjimo kas veikti prisimasto beprotiškiausiu dalykų ir nusisuka sprandą gerokai anksčiau nei spėja subręsti. Juos sunku sužeisti. Nė velnio – daugybę kartų mačiau, kaip elfai nusibrozdina, susipjausto vien tik dėl savo neatsargumo. Priimtina sakyti – išmintingas, kaip miško sūnus (supraskit, kad kalbama apie tuos pačius elfus). Išmintingi, taip tačiau tarp žmonių irgi pasitaiko išmintingų. O šiaip iš ko miško sūnums mokytis išminties, nejau iš lapų? Taigi patekęs tarp jų, supratau kad nuo žmonių jie skiriasi ilgomis ausimis ir aštresniais pojučiais. Tai tiek. Tarp jų irgi būna nedorų, klastingų išdavikų. 
- Jei atvirai, kraštovaizdžiu mėgautis galėjau ir namie, - irzliai prabilau. – Judėk, nesvarbu į kurią pusę, bet bent jau judėk.
- Žinoma, vaiduokliui nesvarbu. Koks skirtumas – juk tu vistiek miręs. 
- Kur tavo protas, Bran? Tu bet kada gali grįšti namo...
- Pas tuos, kurie tau einant pro šalį nusuka žvilgsnius, lyg bijodami susitepti? O gal pas tuos, kurie žiūri su panieka, vien todėl kad negimei vyras? Sugrįšti ir būti pažemintai, nes eilini karta tik įrodyčiau, kad jie teisūs, nes aš tik moteris, negalinti nulaikyti kardo, todėl visiškai nereikalinga. Eik, - ji pakilo nuo žemės, nusisegė nuo juosmens kardą ir ištiesė ji man. – Eik.
  Nesu minkštaširdis. Gyvas būdamas nebuvau gailestingas. Bet norėčiau pamatyti tą, kuris būtu galėjęs atsilaikyti prieš tas akeles. Sunkiai atsidusau. Mūsu laukė nelengvas kelias.
- O judu įdomi porelė, - nuskambėjo linksmas balsas. – Kardo dvasia ir išprotėjusi elfė.