Sakei ateisi, kai pražys alyvos,
Ir man atneši visą kvapnų glėbį.
Pavasaris toks šaltas, toks vėlyvas
Mane ramino, kantriai laukti liepė.
Belaukiant man ir skleidėsi, ir sprogo
Gležnučiai pumpurėliai ir žiedeliai.
Aplinkui džiaugsmo daug ir linksmo juoko,
O aš vis laukiau, vis dairiaus į kelią.
Alyvų žiedlapiai seniai nubiro,
Jau užgesintos ir kaštonų žvakės.
Ilgėjausi aš tavo žvilgsnio tyro,
Kasnakt sapnavosi man mielos akys.
Išskrido paukščiai, baigės žalias juokas,
Nenoriai saulė budinosi rytą.
Siuntei man laišką - liko tuščias vokas,
Tavieji žodžiai pakely iškrito.
Labai įtaigiai rašai, jei tapatina tave su lyriniu subjektu. Nuotaika liūdna, bet kaip gražiai sudėliojai. Gražu - laukti, bloga - nesulaukti. Gal dabar jau niekas nieko nebelaukia?
Jis greitas,
nesutramdomas, jis greitas..
Piktas, paikas..
Tai laikas. Begalinis laikas.
Bet paprastais žodžiais tariant 'traukinys šikančių nelaukia'. Nesinori autorės tapatint su lyr. subjektu, kuris, rodos, sėdi už lango, žiūri į pro jį bėgantį gyvenimą ir gailisi. Ne gailėtis reikia, o atsidaryti langą. To nuoširdžiai ir linkiu :)
:) ;abai grazus eiliukas. Perskaicius toki pasidziaugiu kad yra talentingu zmoniu ir jie netyli,kuria. Paliecia eiliukas ten kur yra silpniausia kiekvieno musu vieta.Nesinori kad taip tektu kenteti bet tik tada gimsta geriausi darbai mano nuomone. Man tik trecias stulpelis silpnokas lyg stabtelejai pritkukus oro o paskutisis l geras. Jei ne tas trecias butu arti tobulybes. Grazu.