ne eilėraštis

2009 04 16

Po jos kojomis pastebėjo jūrą (ji plakėsi jai į pėdas, tai buvo juntama)
                                                                                                        vėsu...
Prisėlinus pakuždėjo ji tavo akyse (per giliai, kad ištrintum), kartais, kai
Prisėdu prie lango stebėti dangaus. Jaučiu  kaip ji kaupiasi visose
Mano ląstelėse. Bijau... nes ir vėl užsitrenkus durims teks teisintis,
Kodėl liekame dviese. Matau ją tavyje sakysi, o aš mirktelsiu nevalingai,
Nuleisiu akis ir sukuždėsiu norėčiau pasidalinti ja... kambary plaikstosi
Užuolaidos vietoj grindų daug smėlio, ant stalo auga jauna žolė, vietoj elektros
Žvakės...
(Hmm. Ne tos, kur naudojamos romantiškiems pasisėdėjimams.) Jos kvepia –
Vašku, varva ant knygų nebijodamos sunaikinti jų sielų. Sėdžiu su drobe
Ir tapau. Jei kada paklausi kas tai. Atsakysiu visas pasaulis, kuris atiduotas jai,
Dėl visų akimirkų, kuriose buvome. Kuriose taip aistringai auginome žolę, ir
Kuriose nebijojome būti savimi. Keiksnojau tave po to, kai liko, tik drėgni tavo
Pėdsakai atmintyje. Atmintis kiek per plati, kad primirštų, tai kas keitė
Pasmerktą sielą - vienatvei. Žinau, manysi, kad tai banalu ir galėčiau geriau,
Bet, kas yra geriau?