Neprašau daugiau

„Tavo rankraščiai mėtos, -
Tėškė man, - bet rašai“.
Ir pasakė, kad vietos
Man čionai per mažai.

„Maža vietos po saule
Tavo posmams ir tau... „
Bet aš savąją taurę
Jau senokai radau.

Ją geriu po lašelį,
Pabaiga dar toli.
Tai žiema, tai vėl žalia,
Tai dirvonai žili.

O ta žemė - ji mūsų:
Tavo, mano - visų.
Aš dar būsiu, dar būsiu,
Taip kaip šiandien esu.

Stirnos pėdą vos mažą
Aš šioj žemėj turiu.
Dienos, valandos laša
Man į taurę - geriu.

Tą pėdutę ir taurę -
O daugiau neprašau.
Tai viena žemės sauja...
Ir vis tiek aš rašau.