Ridikėlių sėklos

Išlenda kažkoks kvailas saulės spindulėlis ir taip sujaukia patogiai įrengtus smegenų pusrutulius, kad net kaukti norisi... Akys – durys, su nežinia kada surūdijusiais užraktais, pro kuriuos įeina savo laikinumu  graudulį sukelianti žibuoklė, ar išsigandusi mirusiųjų sielas kalbinanti kapinių našlaitė... Pro tas duris landžioja išprotėję nuo noro kuo greičiau sprogti medžių pumpurai, o linksmai girto kaimyno baltai nuspalvintos obelys tiesiog tyčiojasi iš mano liūdesio.
Įkyrus, nuogas jausmas tupi susirietęs viename iš pusrutulių ir bando žodžiu išsiveržti pro gerklę.
Žinau, išsiverš...
Išsiveržus jam velniškai gėda bus savo nuogumo, nekaltos beprasmybės... Pasimes, vargšelis,  žodžiais virtusių jausmų chaose ir, klaidžiodamas, nutūps Tavo delne, iš kurio  į dirvą byra raudonųjų ridikėlių sėklos...