Iš Žemės Marijos
Pokerį lošiam.
Po hektarą, po kortą dalinam.
Milžinkapiais galvas
Seniai užsiklojo
Visi, ką dar šitai baugino.
Vienus išviję,
Kitus įsileidom.
Vietos visiems neužtenka.
Stabui godumo
Sprandas kiekvienas
Trilinkas net susilenkia.
Slepiam archyvuos
Mažvydo knygą.
Senienų lietuviui nereikia.
Tai kas, kad gimtų
Raidžių nebežinom,
Tai kas, kad kitoniškai keikiam.
Su tūkstančiu metų
Valdovams po kojų
Nutiesiam takus telegramų.
Mes Lietuvą mylim
Tiesiogiai iš Vienos;
Iš Dublino ypač, iš Kanų.
Sparnus kelti leidę -
Duris užrankinam:
Dabar Jūs persona non grata.
Sugrįžkite, - kviečiam, -
Tėvynė Jus šaukia.
Gyvenimo uždaras ratas.
Nežinau, gal man ir vienai taip pasirodys, bet aš to patriotinio veržlumo nejaučiu. Ši tematika man tikrai gerai pažįstama. Suvartojau eilių blokais. Ne, jis manęs neuždega. Atleiskit, autoriau, bet skaitytojų nuomonių esti įvairių ;)
Man atrodo normalu, kad visuomenė keičiasi. Galbūt į gerą, galbūt ne. Nežinia kol kas :)
O tėvynę tai mes mylim, bet kartais nedėkinga meilę sunku išlaikyt :) Lieka meilė telefonu... Tai iš Vienos, tai iš Dublino :)
O eilėraštis patiko labai, rašyčiau 4 ar 5.