- Na, ko šauki? Visiems tu esi mirusi, tad išėjusi į gatvę žmonėms infarktą įvarysi pasirodydama, kaip velionės šmėkla.
- Velnio išpera tu!
- Dar kartą tai ištarsi, sužinosi kas nutinka žmonėms, kurie man prieštarauja!
- Prakeiktasis tu!
- Visas tokias lojančias ir burnojančias prieš mane kales sukišu surakintas į kubilą pilną sieros rūgšties, jos klykia irdamos kol užsikiša amžiams! (Išrėkiau tai jai norėdamas tik pagrasinti, bet būčiau galėjęs tai ir padaryti).
- Aš geras tiems, kas man geri, ir blogas tiems, kas man priešiški! Toks buvau ir būsiu, tad tavo pasirinkimas, kokį mane nori matyti... Neversk mane būt žiauriu!
- Gerai, tyliu, o kas man belieka... (Jis Antikristas, monstras! Šlykštėjausi juo.)
- Dabar kita kalba, kai nusiraminai, man dar labiau patinki. Aš tave atrakinsiu, jei pažadi nebėgti, nebešūkauti pagaliau, nes jau eidamas namo po darbo jau prie vartų girdėjau tavo riksmus.
(Jis paglostė mano veidą ir ranka nuslinko žemyn apkabinęs mano šlapią liemenį. Man buvo malonūs jo prisilietimai, nors užsimerkiau, negalėdama į jį vėl pažvelgti. Jis nuėmė nuo manęs grandines ir padėjo išlipti iš kubilo. Stovėjau sušalusi, bet pajutau, kaip keistai imu šilti ir visas ant mano kūno buvęs skystis į mane įsigėrė.)
- Kas su manim vyksta?
- Į tave absorbuojasi tirpalas, tavo audiniai atsistato, - vieną parą būsi šviežia, kaip ką tik pražydusi gėlė. Beje, aš tau turiu dovaną, nors tu buvai labai negera, - ir nusišypsojo. - Ji padėta ant kedės, baltoje dėžėje. Na, ar dama pati apsirengs, ar man aprengti?
- Aš pati. (Susidrovėjusi užsidengiau rankomis krūtis ir veneros trikampį. Buvau taip išsigandusi, kad pamiršau, jog esu nuoga prieš jį. Pajutau, kaip mano veidą nudažo raudonis.)
- Aš išeisiu, o tu apsirenk, tik be jokių pokštų, gerai?, - ir nuėjo prie durų. (Jutau, kad jis už jų stovi manydamas, kad bėgsiu. Nuėjau prie kėdės ir atidariau dėžę. Joje buvo graži suknelė iš sunkiosios taftos puošta nėriniais ir kraujo raudonumo korsetas apsiūtas juodu, rauktu gipiūru. Apsivilkau suknelę, bet žinojau, kad negalėsiu korseto susivarstyti viena. Norėjau jį pašaukti, bet jis įėjo nešinas dideliu ovalo formos veidrodžiu puoštu sidabro rėmais. Pastatė jį prie lango.
- Aš tau padėsiu apsirengti, o tada pamatysi, kaip tu atrodai.
- Na štai, dabar galėsi pažiūrėti į save, - pasakė, baigęs varstyti mano korsetą, ir nuėjo paimti veidrodžio. (Į mane žvelgė žalios, kaip katės akys, ilgi varno juodumo banguoti plaukai, taisyklinga veido forma, balta, kaip porcelianas oda, - negalėjau patikėti, kad tai aš. Pati sau patikau.)
- Na, kaip tau reginys veidrodyje? (Galvojau, kokia ji graži, bet ir, kaip šlykštu, nes ji buvo gyvas lavonas, ėjau prieš gamtos jėgą pats nekęsdamas savęs.)
- Patinku. O, kodėl taip nuliūdai? Aš tau negraži?
- Graži, todėl ir padariau šią klaidą prikeldamas tave ir neduodamas tau ilsėtis amžinoje ramybėje. Degsiu pragare per tavo grožį pakerėjusi mane...
- Kodėl taip kalbi lyg aš būčiau mirusi? Aš juk gyva.
- Ne, juk vakar tau viską sakiau...
- Aš nepamenu nieko, maniau, kad mane nužudysi, puse tavo žodžių negirdėjau net.
- Viską tau papasakosiu, bet ar tu tai suvoksi, nes prasideda kitoks tavo gyvenimas su manimi. Į praeitį nebegalėsi sugrįžti, ten nieks tavęs nelaukia, visi atsisveikino su tavimi. Iš tavo artimųjų tau liko tiktai tėvas, bet jam tu mirusi.
- Tu visą tai meluoji? O, kas tu man?
- Norėčiau, kad būtų melas, bet seniai tai virto realybę. O, aš buvau tavo šeimos gydytojas. Jie iš manęs pirkdavo tinktūras tavo sūnaus gydymui.
- Aš turiu sūnų? (Jutau, kaip per mano kūną pereina karštis nuo netikėtos žinios.)
- Turėjai, bet turiu tave nuliūdinti. Tu jį palaidojai prieš dvejus metus, jis mirė nuo plaučių uždegimo. Nebegalėjau jam padėti. Bet tai tik praeitis - ją privalai pamiršti! Tik nepradėk verkti, nes jau nieko nepakeisim! Na, bet papasakosiu, kaip viskas nutiko tau, jog dabar tokia esi.Tu važiavai su savo vyru karieta, o jūs užpuolė pakėlės vagys. Aš visą tai mačiau pats, nes tai įvyko prie pat mano vaistinės langų, bet negalėjau jau jums padėti. Kai aš prie jūsų pribėgau, jūs jau buvote nebegyvi. Manau, besirengdama ant savo pilvo pastebėjai durtinės žaizdos randą, kurio, deja, nesugebėjo tirpalas užgydyti, nes per daug valandų buvo praėję nuo jūsų palaidojimo. Aš po laidotuvių, naktį tave iškasiau ir norėjau tave nunešti į savo bokštą, bet kažkokie girtuokliai atklydo į kapinaites. Slėpdamasis, kad mūsų nepastebėtų, nunešiau tave į prie bažnyčios ir kapinaičių esantį kriptų rūsį, paslėpiau tave sename karste, nes žinojau, kad jis niekam nerūpės ir tu ten galėsi laikinai ramiai gulėti, apipilta konservavimo skysčio, kuris, suveikęs per tam tikrą laiką, tave ir prikėlė.
- Tai negali buti tikrovė! Kodėl neprikėlei ir mano vyro?
- Gali, mes šią naktį nueisim į tas kapinaites ir pamatysi savo pačios kapą. O, tavo vyrui aš jau nebegalėjau padėti - jis buvo per daug sudarkytas, kad jį galima būtų prikelt. (Melavau jai dėl vyro. Aš jo nekenčiau, nes ją turėjo. Širdyje, gailėjausi dėl to, ką jai piktai šiandien prikalbėjau, bet man nebuvo kitos išeities.) Neverk, juk tu turi mane, - ir apkabinau ją...
Matau, kad visi labai geranoriški. Tikrai, iš komentarų yra ko pasimokyti. Ir ne tik autorei: man kai kas irgi pravertė :), nors prozos kol kas publikuoti čia nedrįstu.
Man tai iš esmės žavu apskritai, kad kažkas imasi rašyti, sumąsto tokius siužetus, o tokie elementarūs dalykai kaip gramatika, dialogų atskyrimas ir pan., kaip visada sakau, ateis su laiku. Šiais laikais tik sveikinti reikia tuos, kurie rašo, aukoja savo laiką, kantrybę ir jėgas popieriaus lapui. Prisidėdama prie patarimų autorei duosiu mintį, kad galbūt geriausia pradžioje išbandyti save smulkiuosiuose žanruose. Kad ir iš šito siužeto - žavi noveliukė išeitų patobulinus raišką. O jeigu komentuoja žmonės, žavu - vadinasi, mato kažką su perspektyvomis. :)
pataisiau klaidas, gal dar liko.
dėl skyrybos - kai rašote to paties veikėjo kalbą, nereikia kiekvieną kartą dėti brūkšnio. t.y.
- Turėjai, bet turiu tave nuliūdinti. Tu jį palaidojai prieš dvejus metus, jis mirė nuo plaučių uždegimo, nebegalėjau jam padėti. Bet tai tik praeitis - ją privalai pamiršti!
- Tik nepradėk verkti, nes jau nieko nepakeisim!
reikia rašyti taip:
- Turėjai, bet turiu tave nuliūdinti. Tu jį palaidojai prieš dvejus metus, jis mirė nuo plaučių uždegimo, nebegalėjau jam padėti. Bet tai tik praeitis - ją privalai pamiršti! Tik nepradėk verkti, nes jau nieko nepakeisim!
šiuos visus brūkšnius taip pat taisiau tiek pirmoje dalyje, tiek šitoje.
Na dėl dialogų nenatūralumo jau kiti sakė. Man belieka pritarti. Dėl to, kad čia visgi senieji laikai, korsetas turėtų būti po suknele ir Exmortis turbūt teisus dėl šios pastabos. tai kad jūs ten dabar kažką nešiojat ant suknelės nestebina, nes kai kurie žmonės ir apatinius kartais ant viršaus užsivelka vardan mados tendencijų :)
dar kartą rekomenduoju nereaguoti emocingai į pastabas, o gerai jas įsiskaityti. ne tik mano, bet visų pasisakiusių. tai kad nėra malonu - sutinku, bet jie visi siekia tik to, kad imtumėt rašyt geriau. niekas jūsų nenori sužlugdyt. kad ir kaip būtų keista, bet kritikuojantys nesimėgauja jūsų klaidomis, o jas rodo tam, kad linki jums tik gero.
p.s. matau komentaruose rašot, kad kitų dalių čia nebebus. taigi kaip ir nuspėjau - ieškot tiesiog garbinančių veikalą žmonių, kuriems jūsų literatūrinis tobulėjimas nebesvarbus. sėkmės. gaila sugaišto laiko.
Dialogas gavosi pasibaisėtinas. Gal porelė narkomanų, persižiūrėjusių muilo operų taip ir kalbėtų, bet gyvi... hmmm... na, gyvas žmogus su lavonu taip nesikalbėtų. Baisiau baisaus yra tai, kad neaišku kas kalba:
- Dabar kita kalba, kai nusiraminai man dar labiau patinki.
- As tave atrakinsiu jei pažadi nebėgti, nebešūkauti pagaliau... Teoriškai turėtų kalbėti du atskiri žmonės, bet pagal tai kas sakoma, kalba tas pats.
Skaitant susidarė įspūdis, kad žmogui asmenybės susidvejinimas. Apie tai galima paskaityti Valko komentare, todėl nesiplėsiu.
Dialogas - dviejų ar daugiau žmonių pokalbis.
Narkomanas - narkotikus nuolat vartojantis žmogus.
Gyvas žmogus - žmogus, kuris dar nenumirė.
Lavonas - žmogus, jau baigęs savo gyvenimo stadiją, liaudiškai tariant pakratęs kojas. Gyvo žmogaus antonimas.
Kilo klausimas kodėl tai rašau? Elementarių dalykų skaitytojui aiškinti nereikia. Taip tik parodai, kad skaitytoją manai esant visišku kvailiu. Deja, patys paaiškinimai yra ne kokios prekinės išvaizdos. Bent jau iš žodyno galėjai nurašyti.
Gaila, kad ne kūrinio dalis, bet vis dėl to autorės tekstas, kuris man paliko didžiausią įspūdį: "Tesinio nebebus, si darba paliksiu sklaityti kitiems zmonems ir kitur..."
Kaip matau, klaidų šiek tiek apmažėjo (na, 20-30%, ne daugiau), tačiau vietoj jų atsirado kiti piktinantys dalykai.
Pirmiausia, norint rašyti tekstą pirmu asmeniu, reikia apsispręsti, kas tas asmuo bus. Kai štai šitaip mėtomasi tarp veikėjų, labai sunku susigaudyti, be to, tekstas galutinai praranda savo prekinę išvaizdą. Žinoma (jei autorei baisiai norisi eksperimentuoti) galima kaip nors apgyvendinti pasakotoją abiejuose veikėjuose, tačiau tai velniškai sunku ir reikalauja patirties - kurios čia tikrai trūksta.
Dar baisiai, tiesiog baisiai nenatūralūs ir nervinantys dialogai. Gerbiama autore, jei jau nusprendėte juos rašyti, pagalvokit, kaip tokioje situacijoje kalbėtumėt pati - juk greičiausiai elgtumėtės daug impulsyviau, o literatūrines frazes (pvz. "Tai negali buti [būti] tikrovė!") garantuotai pamirštumėt. Beje, toje literatūroje, į kurią lygiuojatės, veikėjų pokalbiai dažniausiai būna trumpi ir efektingi. Čia to nėra.
Šiaip daugiau žiaurių klišių berods nėra. Jaučiasi pažanga, pliusą prideda tas truputis erotikos (tai, mano kuklia nuomone, geriausi teksto gabalai) ir šiokia tokia atmosfera. Rašau tris.
As pati nesioju korsetus, yra ivairiu ju rusiu. Yra korsetai su suknele kartu, yra atskirai. As cia is 50 lapu i 3 viska sukisau, kad kuo greiciau viska pasakyciau kodel ir, kaip buvo ankstesnioj dali.Stengiausi taisyti klaidas, bet vel daug, net tikrinausio zodzius, ech... Tesinio nebebus, si darba paliksiu sklaityti kitiems zmonems ir kitur...
Aciu Agricolai ir Exmorciui uz skaitymus ir vertinimus:)
Klaidų daug. Gramatikos, stilistinių, na bet tai ne didžiausia problema.
Kažkoks apgailėtinas veikėjų dialogas gavosi. Bent jau pradžia. Patiko, jog palikai dalelę erotikos, bet užtat dialoguose trūko intrigos - per greitai retkarčiai viską atskleidi, trūksta "šarmo". Beje, atrodo padarei grubią loginę klaidą - nors aš nesu moteriškų rūbų specialistas, man atrodo, jog korsetas turi eiti PO suknele, o ne ANT jos kaip kad apibūdinai:
"Apsivilkau suknelę, bet žinojau, kad negalėsiu korseto susivarstyti viena"
Taigi duodu du. Ši dalis silpnesnė už pirmają. Laukiu tęsinio ir tikiuosi, jog jį nušlifuosi geriau.
Didelio konsentrato sieros rugstyje galima istirpinti net zmogaus kaulus.Pagal naujas kalbininku normas sieros rugsti reiketu vadinti- sulfato rugstimi
Tafta - sunki laisvai krintanti medziaga. Gepiuras - plonas permatomas audinys truputi panasus i pedkelnias.
Ferrfrost
