Kaip aš norėjau parašyti knygą. (1)

Ramybė, poilsis, atsipalaidavimas,  šie žodžiai ir jų reikšmės glostė smegenų ląsteles. Vidurį kambario kabanti lempa plieskė šviesą, televizorius rodė matytą filmą, plaučiuose prasikošę dūmai pasklido kambaryje, kūnas užlietas minčių jausmo krito į komą. Smegenys dar veikė. Tik labai ribotai, įsikibdamos į kokią nors mintį, ją narpliodamos ir gilindamosis į nieką. Visiškas atsipalaidavimas.

-Nenoriu jog ji atvažiuotų.

-Kodėl?

Susidomėjusiu, šiek tiek nustebusiu tonu paklausė Liūfa.  Buvo dėl ko ir jam nerimauti, nes su ja turėjo atvažiuoti ir jos draugė, kuri gal būt būtų atitekusi jam. Visai nesvarbu kokia ji, ką kalba, ką mąsto. Skylė. Galbūt tik skylė, o  galbūt dar ir keletas būsimų, užmirštiems romantiškiems vakarams, naktims ar  rytams iš praeities prikelti. Atgaivinant praeitį.

-Vėl leisti pinigus. –tariau- Vėl sekios kaip uodega. Vėl rūpintis, čia ir taip ne pyragai.

-Bet smagiau.

-Ne aš ją dulkinu, ji mane dulkina. Aš tik eilinis. Atvažiuos, sujauks mano gyvenimą ir išvažiuos į Italiją ar Prancūziją. Kas iš to man?

-Gyvenimas neturi prasmės.

Tai buvo jo apgalvota ir ne paskutinę minutės sekundę traukta mintis.

-Turi. –nepagalvojęs pareiškiau, bet staiga pakeičiau nuomonę.

-Jo, neturi. Tai manau reikia daryti taip, kaip man yra geriau. – Net
pačiam patiko tai, ką pasakiau.

-Pritariu. Pilnai sutinku. Labanakt.

-Labanakt. –Atsakiau ir dar kartą susimąsčiau, bet iš to nieko neišėjo. Jaučiausi privargęs. Labai privargęs. Įtraukiau paskutinį dūmą, nuspriktavau į šiukšliną kiemą nuorūką, atsistojau ir varganai, pats sau apgailėtinai, jog viskas taip sukruštai susipainioję užlipau į antrą aukštą, į savo kambarį. Pravėriau duris, jos sugirgždėjo, dar žengiau keletą žingsngsnių, įjungiau stalinę lempą, kuri puošė apgriozdintą juodą rąšamąjį stalą visokiais popieriais ir kitu šlamštu. Mintyse svarsčiau galimybę nusiprausti, atsisukau į lovos pusę ir sekundei įsispoksojau. Mano lova buvo užimta, kaldra numesta į šoną, o Šamanas miega mano „urvo“ lovoje. Ką tai galėtų reikšti? Blakės? Nieko nesugalvojęs pravėriau jo kambario duris. Tą kambarį vadinom „grabeliu“.  Ten viskas tarkoj, betvarkė, dar didesnis urvas nei mano. Kas jam? Reikia žadinti. Gal prieš tai dar nusimaudyti? Nuplauti kvailos dienos prakaitą ir parūkyti? Nespėjau, nuo mano žingsnių sugirgždėjo baltos, apsitrynusios kambario grindys, su vietomis centimetro pločio tarpais ir prismaigstytais šimtais vinių lentomis, ir girgždesys prikėlė jį. Dar beveik miegodamas jis ištiesė dešinę ranką, su kuria prieš tai pasikąsė klyną ir įbedė į mane pirštą. Išlemeno apsnūdusiu balsu, lėtai:

-Sorry seni. Pagalvojau, kad čia, nu... ten prakaitas žliaugia – vos išlemendamas žodžius, vos kraipydamas liežuvį ištarė ir sunkiai, lyg pats pritaikęs sau žodį „senis“ kėlėsi.

-Taip ir pagalvojau. – tariau. Nenorėjau gadinti jo miego blakėmis. Ir pats tingėjau ką nors dar kalbėti.

-Man sakė tu negrįši. –Išsirėgliojęs iš lovos stūmė žingsnius į savo grabelį. – Tai atsiguliau.

Gana jam teisintis, pagalvojau ir nuėjau į vonios kambarį su susukta suktine dantyse.