Ugnė (9 skyrius)

9.

Aš stengiausi atsiriboti nuo savęs, negalvoti kaip tuos metus praleidau aš ir kaip mano tėvas. Negėjau leisti sau juos lyginti dėl to, kad tai, mano manybu, buvo visiškai nesuderinama. Vien iškėlus šias mintis aukščiau kitų apimdavo toks jausmas, kad kažkas ant krūtinės užmetė plytą. Pasidarė sunku ir liūdna, kai išleidžau savo vaizduotę iš narvelio. Kiti dalykai man buvo visiškai nebesvarbūs. Kuo ilgiau galvojau apiė tėvą tuo labiau norėjau jį pamatyti ir apkabinti.
Senelis, aišku, pastebėjo, kad aš vaikštau susimąsčiusi ir vis pamirštu, ką turėjau padaryti. Iš jo žvilgsnio mačiau, kad jaum taip pat ne ką geriau. Abu buvome prislėgti ir pakankamai tylūs. Nežinojau, ką galėčiau jam pasakyti, todėl kalbėjau tik formaliai, tiek kiek reikalauja aplinka.
Taip santūriai besielgiant praėjo pusdienis. Viskas klostėsi be nesklandumų, nieko neišsiskirianti diena, klientai, gėlės, formalūs pokalbiai. Apie penktą popiet žmonės ypač dažnai varstė duris. Vieną iš daugybės kartų skimbtelėjęs varpelis pranešė apie dar vieną žmogų. Iš nuostabos net sustingau – ten stovėjo Danas. Jis Mandagiai pasisveikino ir nežymiai linktelėjo man, duodamas suprasti, kad prieičiau. Mečiau rūstų žvilgsnį jo pusėn, bet paklusau. Neturėjau nė menkiausio noro, kad viskas iškiltų viešumon.
- Laba diena, ko pageidausite? – įprastai paklausiau aš priėjusi.
Jis šyptelėjo puse lūpų ir šiek tiek pasidairęs atsakė:
- Man patinka šios, - parodė pirštu į oranžines dar neprasiskleidusias rožes, - norėčiau keturiolikos.
- Suvynioti ar nereikia?
- Suvyniok, - vėl tas pats klastingas šypsnis.
Lyg nujausdama, ką nors negero klijavau lipnia juostele popierių šnairuodama tai į senelį, kuris buvo susidomėjęs ataskaitų šūsniu, tai į Daną, mindžikuojantį kitoje pusėje prekystalio. Jaučiau, kad visas šis spektaklis surenktas mano vakarykščio pasiplaukiojimo garbei, nes buvau įsitikinusi, kad „seklys morka“ jokiu būdu nepamirš tokios skandalingos naujienos. Nelabai tikėjau, kad jis tiesiog atėjo nusipirkti gėlių būtent čia.
Suskaičiavau, kiek jis turi užmokėti ir ištiesiau jam gėles.
- Penkiasdešimt šeši litai.
- Žinoma, labai ačiū, - tarstelėjo ir padėjo pinigus ant lėkštelės taip, kad pamatyčiau jog ten guli dar vienas, paprastas popierėlis.
Kilstelėjau antakius ir pažvelgiau į veidą, bet jis neišdavė nieko, ką aš sugebėčiau suprasti. Susierzinusi palinkėjau jam geros dienos ir vos tik durys užsivėrė atverčiau raštelį atsukusi seneliui nugarą.
Jis rašė: „Ugne, būk gera, išeik dabar trumpam į lauką, aš palauksiu prie mašinos. Reikia pasikalbėti. Prašau. “
Prašau? Kas čia dar per naujiena? Man akys kone iš akiduobių išvirto. Jei ne mano smalsumas apie ką gi jis užsigeidė pasikalbėti, nebūčiau net svarsčiusi galimybės, bet aš, kaip visada, pasirenku sunkesnį kelią.
Nutrenkiau popieriuką į šiukšlinę ir išėjau pro duris. Laimei senelis net galvos nepakėlė, o tai dar būčiau turėjusi jam meluoti tasi dar ir taip visko būtų negana.
Danas nestovėjo prie mašinos, jis sėdėjo joje. Tiesa, tik ant sėdynės krašto, vieną koją įsikėlęs į vidų.
- Na, aš klausau. Ką norėjai man pasakyti? – ėjau tiesiai prie esmės.
- Kaip laikaisi Ugne? – klausimu į klausimą atsakė jis nepakeldamas galvos.
- Neblogai. Nekeisk temos, Danai.
- Tai šiek tiek sudėtinga. Pasakyti, ko aš noriu, – mykė jis.
- Sakyk tiesiai šviesiai, drovumas tau nebūdingas, - pabandžiau įgelti.
- Ne, nebūdinga. Gal gali lipti į vidų? Noriu pasikalbėti akis į akį.
Prisiminaiu aną kartą ir iškart nukirtau:
- Ne, ten labai karšta!
- Klysti, pas mane geras kondicionierius, - pagaliau atsisuko jis.
Suglumau jo veide neišvydusi nieko pašaipaus ar gašlaus. Jis atrodė... ramus.
- Jie jau taip sakai... – šyptelėjau ir pasukau aplink kapotą.
- Ugne, - kreipėsi jis man įsėdus, - aš turiu tavęs kai ko paprašyti. Tai nesusiję nei su tavimi nei su Aleksu, bet aš tikiuosi, kad tu sutiksi man padėti.
- Nesuprantu, - skėstelėjau rankom.
- Matai, aš turiu tėvus ir šeimą, o rytoj mano brolio gimtadienis.
- Na, o prie ko čia aš? Regis mes jau susitarėme viską anksčiau. – perkračiau mintyse visą mūsų pokalbį parke prieš kelias dienas, nes maniau, kad galbūt, kažką pamiršau.
- Prie nieko, tiesiog rytoj bus pietūs pas mano tėvus, o po to rengiamas vakarėlis. Reikalas tas, kad aš neturiu ten su kuo eiti, nors visi mano, kad turiu drugę jau keturis mėnesius. Aš norėčiau, kad tu palaikytum man kompaniją, - atsisukęs įsmeigė akis laukdamas ką aš atsakysiu.
- Tai jau ne! Jokiu būdu! – šūktelėjau aš. – Į ką aš tau panaši? I nuperkama palydovę vienai parai?
- Ne, Ugne, aš prašau pagalbos, kaip draugės. Negi sunku būtų kelias valandas apsimesti, kad esi mano mergina?
- Taip, labai sunku! Be to aš tau ne draugė! – jis atrodė kaip niekad keistas, per daug draugiškas mano atžvilgiu.
- Ar tikrai negalėtume kaip nors susitarti? Aš sumažinčiau Alekso skolą.
- Cha! Tai jo ir prašyk, kad su tavim eitų, - atkirtau net negalvojusi ir tada dar pridūriau. – Tai, mano manymu, irgi skaitosi bandymu nupirkti.
- Tu negali atsisakyti, - staiga sugriežtėjo Danas. Štai ir baigėsi jo draugiškumas.
- O man atrodo, kad galiu. Juk pats sakei, kad tai visiškai nesusiję.
Patraukiau durelių rankeną ruošdamasi išlipti, nes ir taip pakankamai ilgai užsisėdėjau.
- Ugne, palauk, pagalvok dar.
- Sakiau – ne. Nėra apie ką kalbėti. Geros dienos.
Šokau lauk ir nudrožiau tiesiausiu keliu atgal į parduotuvėlę stengdamasi nieko nesiklausyti, bet Danas neištarė nei žodžio. Palyginus su prieš tai buvusiu mūsų pokalbiu, šis praėjo be atvirų scenų.
Buvau pasipiktinusi, kad jis drįso manęs šito prašyti. Tarsi būčiau jo žaislas, nuosavybė ar dar kas, tik ne laisvas žmogus. Tai neįmanoma, na, gal ir įmanoma, bet aš jokiu būdu to nepadarysiu. Būtų paprasčiausiai nelogiška ir netgi kvaila mano atveju. Dar viena priežastis to nedaryti buvo tai kad niekam nebuvau skolinga.
Man grįžus senelis tik kilstelėjo galva ir pamatęs, kad parėjau aš, vėl įbedė akis į popieriu krūvą.
- Kur buvai? – paklausė jis visai to nesureikšmindamas.
- Pamačiau lauke pažystamą, tai išbėgau pasisveikinti, - pamelavau nenoromis.
Jis tik numykė ir daugiau nieko nebepasakė.
Iki parduotuvės užsidarymo buvo likusi tik valanda, todėl aš pradėjau ruoštis namo. Išvaliau grindis, pakeičiau gėlėms vandenį ir išmušus pusei septintos paraginau senelį eiti namo. Jis palankstė sąnarius, pakilo nuo kėdės ir linktelėjęs man pasisuko raktų.
Eidami namo daug nekalbėjome. Manau, kad jis jautėsi šiek tiek nepatogiai po pokalbio apie mano tėvą, tačiau tiek keli trumpi dialogai buvo būtent apie jį. Pasidomėjau kaip tėvas pragyveno visus šiuos metus, ar labai pasikeitė. Norėjau nors kiek daugiau sužinoti, kad vėliau nesijausčiau kaip iš mėnulio iškritusi.
Kai namus stabtelėjau, bet pro vartelius nėjau.
- Seneli, aš einu prie ežero, gerai? Netrukus grįšiu.
- Pareisi vakarienei? – paklausė linktelėjęs.
- Manau nesuspėsiu, palikit ko nors paskui užkasiu, - šyptelėjau.
- Gerai, tik pasisaugok, neik viena į mišką.
Nusijuokusi tvirtai atsakiau:
- Žinoma ne.
Tačiau tai buvo netiesa. Aš ruošiausi pasukti miško keliuku ir trumpam aplankyti Aleksą. Dar nebuvo sutemę, o ir ta vieta nėra giliai miške todėl drąsiai patraukiau ten. Alekso namelyje nedegė nei viena lempa, sunerimau, kad jo galbūt nėra namie, o aš viena, miška. Pasidarė nejauku, nors kątik jaučiausi galinti sudoroti didžiausią žvėrį. Priartėjau prie galinių durų ir pabeldžiau. Praėjo minutė, bet nieko neišgirdau. Apsidairiau jo motociklo. Jis stovėjo artemtas į šalimais augančią pušį. Nuspaudžiau durų rankeną nesitikėdma, kad bus atrankinta, tačiau durys lengvai atsivėrė. Tarsi nejausdama ką negera atsargiai įdėjau vidun. Jo niekur nebuvo. Išsigandusi vėl išpuoliau lauk ir šūktelėjau jį vardu.
- Ugne? – atsiliepė duslus balsas.
Pasukau už namelio paskui balsą. Aleksas gulėjo aukštielninkas šalia kopėčių kažkokia keista poza.
- Kas nutiko? - pripuoliau prie jo klausdama
- Turbūt išsinarinau koją. – pro sukąstus dantis išspaudė jis.
Priklaupiau šalia jo.
- Ar seniai tu čia?
- Kokias dešimt minučių. Lipau kopėčiomis, nes pro verandos stogą varva vanduo, o tos bjaurybės sulūžo, kai buvau jau viena koja viršuje,. – kalbėjo jis bandydamas šypsotis, nors turėjo skaudėti velniškai
Susivokiau kad reikia ką daryti ir puoliau skambinti greitąjai.
- Ką darai? – paklausė pakraupusiu balsu Aleksas
- Kviečiu greitąją, o kaip tu manai?
Nustabau išgirdusi tokį klausimą, bet jis tučtuojau sugriebė mane už rankos.
- Ne! Padėk ragelį! Aš negaliu važiuoti į ligoninę.
- Tu privalai, o ne negali! – išpūčiau akis.
- Aš neturiu pilietybės, neturiu draudimo. Man tai kainuos milžiniškus pinigus!
Netekau amo ir istengiau išspausti tik cypiantį „Ką?! “. Man nusviro ranka, laikanti telefoną. Nuspaudžiau mygtuką baigti ir įsistebeilijau į Aleksą:
- Tai ką tu siūlai? Turi čia gal pažįstamų daktarų, kurie sutiktų tau padėti už dyką? Aš juk kojos kaulų nesustatysiu į vietą!
Tada man dingtelėjo mintis. Danas galėtų padėti, jis tikrai turi kokį pažįstamą. Mintyse jau įsivaizdavau, kaip viskas išsispręs tik staiga susivokiau kad nežinau, kaip su juo susisiekti.
- Kas? – pasidomėjo Aleksas stebėdamas mano pralinksmėjusį veidą.
- Ar turi Dano telefono numerį?
- Telefone yra įvestas. O kam tau?.. – nutilo supratęs kur link suku. - Ne, Ugne. Ar tau galvoj negerai?
- Nesijaudink, aš pašnekėsiu su juo. Nieko nenutiks, jei pabandysim. Kur tavo mobilus?
Jis papurtė galvą. Atsakiau jam griežtu žvilgsniu. Matyt, koją nutvilkė skausmas, nes jo veidas persikreipė, o kūnas įsitempė.
- Virtuvėj... ant stalo...
Kai galėdama greičiau atsidūriau ten ir paskubomis surinkau Dano numerį. Po kelių signalų jis atsiliepė. Prisistačiusi skubiai išdėsčiau situaciją klausdama ar neturi pažįstamo daktaro.
- Gal ir turiu, bet kuo aš čia dėtas?
- Neturiu laiko žaidimams, Danai! Jam blogai. Jei gali padėti tai padėk ir atvažiuok čia! – įsakmiai pasakiau ir pridėjau. – Prašau.
Jis kalias sekundėles pasvarstė, o paskui kiek guviau tarė:
- Paslauga už paslaugą, sutinki?
- Gerai, tik paskubėk!
Prabėgo apie dvidešimt minučių, kol pasirodė Danas. Jis šyptelėjo man ir jau rimčiau paklausė, kur Aleksas. Atsakiusi nusekiau paskui jį už namelio. Sužeistasis sėdėjo pasirėmes delnais į žemę ir apsimetė visai adoriai besijaučiąs, tačiau jam sunkiai sekėsi.
- Tau pasisekė, kad buvau netoliese, deja daktaras Vilniuje, - tarė ir pažvelgė į mane. – Na, padėk man jį pakelti, ir nuvesti iki mašinos.
Danas buvo rimtas. Nepaisant tos vienintelės man mesto šypsenėlės jis veikė ryžtingai ir užtikrintai. Man praktiškai net nereikėjo jam padėti: tik pagelbėjau jam padededant Aleksui atsistoti ir atidariau automobilio dureles. Dabar jei neatrodė kaip priešai. Greičiau kaip du nepažįstamieji, kurie iš mandagumo sutiko bendradarbiauti.
Kai Aleksas įsitaisė ant galinės sėdynės suskambo telefonas. Manęs ieškojo senelis, klausė ar aš jaudinuosi dėl tėvo kad taip ilgai negrįžtu, gal pykstu ant jų su močiute. Viską paneigiau ir pasakiau, kad tuoj pareisiu. Tada su apgailestavimu sutikau sužeistojo žvilgsnį.
- Nepyk, aš turiu eiti namo. Jei ilgai negrįšiu jie labai nerimaus...
Jis linktelėjo. Tada kreipiausi į Daną:
- Tikiuosi tu vis dėlto nuveši jį pas daktarą, ar ne?
- Nesijaudink dėl šito, geriau pasistenk išsimiegoti – užsuksiu tavęs puse devynių.
- Ką? Palauk, nesuprantu.
- Juk susitarėm: paslauga už paslaugą. Šiandien jau kalbėjom apie tai. Pameni?
O ne! Jo brolio gimtadienis! Visai išgaravo iš galvos, bet dabar jau buvo vėlu, kas padaryta – padaryta. „Teks vieną dieną pabūti jo mergina, “ – pagalvojau ir sukandau dantis. – „Tikiuosi išgyvensiu. “
- Pamenu. Tik kodėl taip anksti? – nusiviepiau.
- Manau tau nepakenks apsipirkti, - šyptelėjo nužvelgdamas mano figūrą. – Na gerai, važiuojam. Pametėsiu tave.
Pasijutau nejaukiai, bet nuvijau tas mintis šalis ir įsėdau į automobilį. Jei dabar galvočiau apie tai, pradėčiau nervintis ir neapkęsti jo, o šįkart aš to nenorėjau. Nežinau kodėl, bet mintyse jau sutikau jam padėti.