Paklauski paukščio

Plika širdim, basom per aklą girią,
Suspaudus rankoje ramybės raktą.
O tu sakai, man lygų kelią skyrė...
Kiek žodžiais, ir ne vien jais, plakta.

Kiek žaibas taikėsi, griaustinis barė,
Kiek lietūs rudeniški čaižė, maudė!
Kai pasakų namai duris uždarė,
Dievai mane už viską-nieką barė.

Bet kėliausi, žaizdas balzamais tryniau,
Kol kantriai glostomos visai užgijo.
Ir vėl ant vėtrų kalno tuščio, gryno
Pūčiau saujelę gęstančių žarijų.

Manai, man kojos lyg per sviestą slysta,
O laimės būstą laumės, fėjos rentė?
Paklauski paukščio, kai palieka lizdą:
Ar lengva jam tarp skersvėjų gyventi?

Todėl išmesk tuos akmenis iš rankų
Ir pašaipas, piktus juokus iš lūpų.
Tegu ir tavo širdį šventės lanko -
Už lango jau pavasaris suklupo.