Visai nenorėčiau gyventi tvarte, bet esu priversta. Tokia tikrovė. Sakysite, kad galiu iš tvarto išeiti, jei nenoriu jame egzistuoti. Ne išeiti negaliu, nes tai beveik mano namai. Gal tą tvartą aš kitaip įsivaizduoju? Gal kitiems gyventi tvarte yra gerai? Kai tas tvartas kolektyvinis, pasirinkti negali, tiesiog nuo jo priklausai – esi priverstas jame būti.
Tik ar gerai būti verčiamam gyventi tokioje vietoje, kuri tinka tik gyvuliams, o žmogui netinka. Bet mes visi esame tų labai kai kurių mūsų kaimynų mylimų gyvuliukų įkaitai. Įkaitai lauke, tame viešame visų mūsų tvarte, kurio kvapų ir vaizdų nepadorus žavumas atsiskleidžia pavasarį ėmus tirpti sniegui, kuris būna tarsi užkonservavęs mylimų gyvūnėlių nešvarias liekanas, kurias, jei jie būtų žmonės, paliktų namų tualete. O į gyvūnėlių pamestą mėšlą visi esame priversti žiūrėti ir nusipurtyti išėję vakarais pasivaikščioti, jų ekskrementų kvapus priverstinai gerti kartu su pavasario rytais ar pavakarėmis kylančiais rūkais. O kiek bakterijų, virusų priauga tuose gyvūnėlių paliktuose nešvarumuose! Estetinis vaizdas tikrai nekoks, tiksliau – visai jokio estetinio vaizdo.
Mėgstu daiktus vadinti tikraisiais jų vardais. Tad nenustebkite dėl tokio atvirumo.
Būtume kultūringa tauta, gyvūnėlių mylėtojai, vedžiojantys savo draugus už pavadėlių, mūvėtų pirštines ir nešiotųsi maišelius, į kuriuos surinktų tas visiems aplinkiniams veltui dovanojamas dvokiančias negrožybes ir priklybes. Bet kur tau jie lenksis ir rinks: tegul kvėpuoja visi lauke vaikštantys, aikštelėse žaidžiantys – galbūt net jų pačių vaikai ir anūkai, kuriems tie vaizdai ir kvapai irgi ne į sveikatą. O jei dar užsižiopsojęs į tą mėšlą įlipi ir ant padų jo prisineši į butą... Įspūdinga, ar ne? Ir tas gresia kiekvienam iš mūsų: ir labiausiai pasitikinčiam savimi, užtikrintam, kad taip neatsitiks, ir žioplam, ir juolab išsiblaškiusiam... Išimčių nėra, nes vaikštome tais pačiais takais, takeliais ir šaligatviais.
Būna vajai, raginimai, net reklaminiai skydai, skatinantys surinkti tas gyvūnų kūno liekanas. Bet vajai ir raginimai praeina, reklaminiai skydai išdaužomi, kažkas pasideda pliusą, jog darbas vykdomas, ir vėl visi gyvename bendrame kolektyviniame tvarte.
Susitinki kartais tokį gyvūnų mylėtoją, už pavadėlio reguliuojantį savo globotinį ir graudu pasidaro pasižiūrėjus į jo tyras akis, kurios tarsi lauktų pasmerkimo, bet... kaip drįsi tokiam tyruoliui priekaištauti ar jį mokyti: kaip sakoma, nepagautas už rankos – ne vagis. Nestovėsi ir nelauksi, kol tokio žmogėno globotinis prakės užpakalines kojas ir išspaus savo mėšlą. Kažkaip nepadoru laukti ir žiūrėti, nes tuojau imi įsivaizduoti save jo vietoje. Jei taip viešai darytų kiekvienas iš mūsų, žmonėmis vadinamų, – būtume bemat pasmerkti, iškviesta policija. Visuomenė rėktų, kad tai nepadoru, nedora viešai rodyti užpakalį. Užtat gyvūnėliams galima, nes jų užpakalis padengtas plaukais ir tipena jis su tuo užpakaliu paskui šeimininką, kuriam bendruose namuose tas pats, kad dvokia jo augintinio „kvepalai“. Jis juk tingi pasilenkti – lengviau skubiai leisti augintiniui palakstyti po lauką ir sprukti į bendrą dėžę, komunaliniu namu vadinamą, ir užtrenkti duris nuosavame bute, kad išvengtum ir kvapų, ir negrožio. Gal lietus nulis arba laukiniai paukščiai nules – rinkti nereikės, nes pasilenkti juk taip neįprasta, kokiai į kunigaikštienes taikančiai poniutei gal net nepadoru.
Tvarte gyventi taip įprasta. Vajai baigiasi dar neprasidėję, nes tam nebėra pinigų, stendus net nukelia irgi dėl pinigų stygiaus. Kažkas pašneka ir nutyla, todėl ką nors keisti visai nesinori, būti labai pažangiam ir susipratusiam – juo labiau. Gerai taip, kaip yra. Argi svarbu, kad kam nors negerai? Juk esame gili provincija, Europos užkampis. Tegul dvokia ir bado akis. Ar ne?