Aš pražydau

Aš pražydau pavasarį,
O ne, gal žiemos gūdumoj...
Bet pražydau as piene,
Gal ramune, o gal gražiausia rože...

Išsiskleidžiau ant sniego,
Tarp apšarmojusių medžių - ąžuolų,
Man snaigės šaltą šokį šokdavo,
ir snigdavo ligi tamsių naktų...

O iš tikrųjų - gal pražydau pavasarį?
Su lietumi draugaudavom kartu,
Kai krenta dideli lašai į žemę,
O aš stiebiuos aukštyn į saulę, -
I visą platųjį pasaulį,
Į savąjį gyvenimą.

Pamelavau aš anuose eilių posmeliuos...
Bet tai nebuvo blogas melas...
Tai buvo toks šviesus, nekaltas, mažas, neapgalvotas jis...

Aš negimiau ir nepražydau.
Nei žiemą, nei pavasarį.
Aš gyvenau vėjuotą rudenį,
Tarp lapų - geltonų, raudonų, žalių.

Ir mėtė, vėtė mane vėjai rudenio,
Tarp žemės ir dangaus erdvių,
Buvau lyg lapas gyvas skliautuose,
Ir laukiau vasaros žvaigždžių naktų.

Buvau aš žiedas - sezoninis,
Ir gyvas, ir negyvas viename.
Skraidžiau su paukščiais aš padangių,
Nutūpdavau aš poilsio,
Ant akmenų dausų...

Buvau, esu ir būsiu -
Lyg iš performanso-niūrus ir vienas,
Lyg iš paveikslo- nepamirštamas, gražus,
Lyg iš dainų - branginamas ir savas,
Lyg iš namų - jaukus ir šiltas.

Aš žiedas - pavasariu pražydęs,
Ir gyvas Jumyse.

O gal - lyg pasakų motyvas,
Herojus - iš vaikiškos fantazijos, iš knygos.
Jeigu nerasite manęs Jūs niekur, pakvieskit-
Aš pražysiu. Jumyse.
Ir ledu kvepiančią Jūs širdį,
Išpuošiu žaidžiančia vaikyste.

Jūs tik pašaukit - aš nusileisiu,
Iš dangaus baltųjų debesų.
Ir tapsiu laime Jums,
Namuos, darbuos, sėkmėj ir meilėj...

Kaip pražydau pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą,
Taip aš pražysiu kas diena,
Tik Jums ir tik dėl Jūsų,
Kad nebebūtų liūdna akyse...

Kad pievose spalvingos gėlės,
Žydėtų.
Nors širdyje tamsa...