Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gyvename XXI-ajame amžiuje. Tai technologijų, video žaidimų, kompiuterių, televizijos ir informacijos amžius. Amžius, kuriame galime gauti visko ko tik užsigeidžiame. Pirmą kartą per visos žmonijos istorinį laikotarpį posakis: „Mes esame savo likimo kalviai“ atspindi nūdienos kasdienybę. Mes patys kalame savo laimės pasagas. Šiam posakiui išsipildyti nebetrukdo niekas, nei lytis, nei socialiniai sluoksniai, nei rasė. Turėtume pagaliau būti laisvi, laimingi. Turėtume. Galime gauti visko ko tik užsigeidžiame, tačiau esame gyvi pavyzdžiai kažkada parašytų Platono žodžių: „Pernelyg didelė laisvė virsta pernelyg didele vergija“.

Kiekvienas esame vergas. Juokiatės? Sakote, kad nedirbate  vergvaldžiams, kad niekas Jūsų neveja botagais, kad darote ką tik panorėję. Argi? Kuris iš Jūsų gali išeiti iš savo darbo vietos vos tik panorėjęs, ar einant gatve tiesiog šypsotis plačia šypsena, be jokios priežasties? Mes vergaujame pinigams, daiktams, visuomenės nustatytoms normoms, papročiams. Jokia žmonių karta iki šiol nebuvo taip suvaržyta ir supančiota, niekieno vergovės jungas nebuvo toks sunkus. Madų žurnalai, stilistai, lendantys iš kiekvieno kampo, dizaineriai, besidauginantys lyg kas nuolatos kartotų veiksmus: copy, paste, print,  nurodo kokius rūbus turime dėvėti, kaip atrodyti ar elgtis. Mes nebeturime teisės būti savimi, būti kitokiais. Esame lyg sandėliuose tūnantys daiktai, visi suklasifikuoti, visi su etiketėmis. Uolus darbuotojas – gyvenimo sandėlininkas, stengiasi mums kuo anksčiau uždėti etiketę. Tačiau kartais tai neįmanoma padaryti. Tuomet jis užantspauduoja: “Nevykėlis” ar “Beprotis” ir problemos nebėra, nes tokiems vietos neatsiras normaliųjų draugijoje. Žinoma, galima pakeisti etiketę, juk XXI-asis amžius - jau išrasta veiksmingų korektorių, tačiau norint ją pakeisti turime prisitaikyti prie daugumos. Turime užsidėti kaukę ir prisišlieti prie pirmos mus priimančios grupelės. Turime išduoti save. Turime tapti panašiais į žmones, žvelgiančius iš televizoriaus ekrano ar žurnalo nuotraukos. “Normalumo” kaina – laisvė.

Seniai seniai, kuomet dar antikos civilizacija buvo didi ir galinga, senovės graikai statė Akropolius. Akropolis buvo svarbiausioji miesto dalis. Čia tilpo įtvirtinimai, dievų šventyklos. Ir štai praėjus daugiau negu 1500 metų mes ir vėl atsigręžiame į praeitį. Vėl statome Akropolius. Čia, kaip ir anksčiau telpa šventyklos. Tik šįkart išdidžius dvasininkus pakeitė pervargusios pardavėjos, paprastus dievus – nesibaigiantis prekių asortimentas ir Dzeusą – pinigai. Milžiniški prekybos centrai – šventovės įgauna vis įmantresnius pavadinimus, vis didingesni pastatai talpina užkaborius, slepiančius tuštybę.

Mes ilgas valandas dirbame protą, kūną ir dvasią varginančius darbus, kad galėtume visą uždarbį skirti daiktams. Jie turėtų taupyti laiką, lengvinti gyvenimą ar tiesiog džiuginti širdį. Gyvenimas mėgsta ironiją. Įsigydami vis daugiau daiktų turime vis mažiau laiko, gyvenimai tampa sudėtingesni, o džiaugsmas, nusipirkus naują menkniekį, išnyksta vos išėjus iš parduotuvės. Ir kurgi ta išsvajotoji laimė, laimė dėl kurios dirbame kiauras dienas, kartais aukodami sveikatą, šeimą, draugus, laisvalaikį? Nauji pirkiniai ugdo tik tuštybę ir godulį. Nusipirkę vieną daiktą, trokštame kito, paskui dar vieno. Norams nėra ribų, tačiau piniginei yra. Dažnai nebeįsitekdami į turimą biudžetą imame paskolas, kreditus. Jie netampa išsigelbėjimais, klimpstame į skolas, o tuštybė nepasotinta. Tampame lyg ta senio žmona iš pasakos “Auksinė žuvelė”. Turėdami lūšną, norime namo, turėdami namą, norime dvaro, paskui pilies, o galiausiai liekame visiškai pliki ir basi. Tai štai kokia ta mūsų laimė.

Mes, XXI-ojo amžiaus žmonės, esame supančioti vergai, neturintys prošvaisčių išsigelbėti iš pačių susikurto gyvenimo. Neturime nei laimės, nei laisvės. Dažnai matome iliuzijas, jos mums sako, kad esame laimingi, kad mūsų gyvenimams nieko nestinga, kad esame laisvi. Kartais rodos, kad laisvė kažkur čia, už kampo, taip arti – ranka pasiekiama. Beveik galima užuosti jos kvapą, bet žengus žingsnį pirmyn ji išgaruoja. Ji lyg miražas vidurdienį dykumoje. O laimė, toji nenuorama! Vardan jos atiduodame viską, o ji vis nesirodo. Kartais matome jos šešėlį šmėsčiojantį parduotuvių vitrinose, naujoje knygoje, nematytame filme, bet niekada neturime garbės jos susitikti akis į akį.

Įgavę teisę patys nusikalti likimą, supratome, kad niekas neišmokė kalvystės meno.
2009-03-29 18:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-08 23:19
RhouLand
O pamoralizuot kartais į sveikatą ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-30 02:11
časm
kuo mažiau turi, tuo laimingesnis esi. taip.

tekstas ganėtinai geras, rišlus, toks pamąstymui. tik viena pozicija, galbūt norėtųsi dar vienos, priešingos pozicijos, jų sugretinimo ir galų gale išvados. hm, bet gal taip ir reikia rašyti, ką aš čia išmanau :)

visi tie papročiai, normos sudaro mūsų kultūrą. kas be jos mes būtume?.. o nuo parduotuvių žmogus niekur dabar neišsilaisvins, nebent teks visiems tapti žemdirbiais ir t.t. ir man rodos, kad kaukes žmogui visuomet patiko dėvėti.

beje, kas yra laisvė? nėra jos. yra darbas, rutina, pareigos, rūpestis kitais žmonėmis. o laisvė, laisvė būna kartais...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą