besivalantiems dangų

2009 03 26

Skiriu Ievai.

Trumpą akimirką pajuntu,
Kaip noriu liesti. Taip nevalingai,
Kaip sugeba, tik paukščiai po
Skrydžių nuo sparnų besivalantys
Dangų. Man nereikia aukštybės,
Reikia erdvės, kurioje jausčiausi
Saugus. Ne kekšių saugausi, tik
Visad randančių keistų pramanų,
Kurie nuveda į keisčiausias vietas
Ieškoti dulkėmis užklotų paslapčių.
Jūs tardote eilėraščius, o aš tuo tarpu
Mirkstu po dušu ir jaučiu palaimingą vėsą.
Daug kalbu, bet jei prabiltumėt jūs.
Tylėčiau – nes klausymas padeda
Išgirsti net tylą, kai mėnulis žeria
Savo argumentus, kodėl turi stebėti
Per langą mus knarksinčius kaip kokius
Mažyčius šuniukus, visus suplukusius
Ir nutaškytus prakaitu it akvarele...
Todėl, jog tada mes ir esam šunyčiai,
Tik daug atviresni nei krintant saulei,
Net kai maudomės pievų kvape
Neleidžiam atsiverti pasauliui
Plytinčiam mūsų viduj.

Trekšt smilga nulūžta,
Ties ten kur baigiasi
Kelias į naktį ir
Nuplaukia upe,
Ten kur negalėsi
Pasenti. Pabaigoje
Turiu įžiebti žiburį
Svajonių, bet negaliu,
Nes jūs nakčia
Privalote miegoti.
Tad užveriu akis
Ir rytą įsileidžiu,
Tik vagys bundančiam
Bute nepastebėjo,
Kaip mėnuo
Paukščiuose pernakt
Virpėjo savo
Spinduliais.