Utopija

Jei leisčiau sau pažvelgti i dangų,
Nesubtiliai raudonai šiltą,
Gulėdama ant nukepinto patalo,
Iš malonumo alsuodama tirpčiau.

Nereikia tų maloningų ašarų,
Kurios atspindi ugningą dvejonę.
Tai aš! Aš esu pasakoje,
Jausdama tavo galingą glamonę.

Dangau, kodėl aš to taip trokštu,
Nematydama, nejausdama ribų.
Gurmaniškai pajusčiau begalybės skonį,
Apsalusi nuo geliančių tavo jausmų.