Velykų diena

Tai įvyks

Nepaliaujamai

Be perspėjimo 

Ateis


Atėjo Velykų diena. Irina išdėstė margučius ant stalo, išdėliojo po visą paviršių, ją kažkodėl buvo apėmusi labai keista nuotaika. Staiga sunki medinė kukio išdroža švystelėjo jai virš galvos, moteris sukniubo užgulusi stalą, stengdamasi išsilaikyti. Nuo smūgio išslydęs kiaušinis nusirideno grindimis, kaktomuša atsimušė į sieną, lukštas įdužo. Su lyg ta akimirka Irinos veidas tapo lyg pilkas debesis, ji savo širdyje kažką pajuto. Ištiesė ranką, norėdama išsprūdusį kiaušinis pakelti, tačiau susmuko be jėgų.   
Jos duktė pravėrė namų duris, daugiau nei po dvidešimties valandų, kai motina buvo mirusi.

Pieras ištuštino stiklinę pieno, vienu mauku siurbtelėjo sriubos skystimo, prarijęs įsiklausė į tylą. Tuo metu kažkas lyg tekštelėjo jam ant nosies, lyg įdūrė. Ramentai barkštelėjo ant grindų.
Jis krūptelėjo.
–  Ko žiopsai? – išsigandęs pasakė dukteriai.
Juzė į jį žvilgtelėjo, kažką nenoriai tarstelėjo, bet taip ir neatsakė. Jautė, lyg veidas ir lūpos būtų sudraskytos, o kūnas įkalintas šaltame grindų lopinėlyje, kuriame ji stovėjo netoliese prie stalo, kol tėvas baigė valgyti; tik nežinia kodėl, jos drėgnos akys virpėjo susmigusios tėvui į pečius, jo sulinkusią, beveik kumpą nugarą. Du žiburėliai.
Baigęs valgyti tėvas atsistojo, lyg norėdamas dukrą apkabinti, bet Juzė stryktelėjo link durų, tarsi nupūsta vėjo.
–  Tu juk tai padarei?!.. – sušuko pravėrusi duris, kai basos kojos jau nesuvaldomai trypė iš pykčio. Nuo pakabos ji timptelėjo paltuką, tarytum primesdama jam tokį savo elgesį, tada į jį atsisuko, jausdama, lyg karštos vinys kiaurai maigo jos kūną. Juzė nepaliaujamai drebėjo. Nepaliaujamai.

Prasidėjo ruduo, saulė jau buvo apelsininio atspalvio. Kukurūzų lauko iškiluma atrodė pasikeitusi, stipriai išstypusi į viršų, kukurūzų galvos geltonos ir susivėlę, sunokusios siūbavo ant surambėjusių stiebų, užstojo prakiurusią saulės skylę. Juzė vis ateidavo čia atsiminti savo nelaimės, niekaip negalėjo jos pamiršti, negalėjo sau atleisti, iki giliai įsibridusi į kukurūzų lauko geltonį, ji imdavo niūniuoti kažkokią ilgą melodiją, panašią į dainą. Pasislėpusi nuo ją persekiojančių keistų balsų, ji piešdavo kukurūzų stiebais kreivas linijas ant savo kūno, kurios be perspėjimo palikdavo bjaurias kraujo žymes; tačiau Juzė galėjo iškęsti bet kokį naujai sukeltą skausmą.

Atrisnojo kitas pavasaris. Atpūtė su vėju. Lietus krapnojo ir lašnojo – dulksna to nepavadinsi.
Juzė žvelgė į per žiemą užakusios dirvos paviršių, kur siurbėsi vanduo. Artėjo potvynis. Nuolatos tai įvykdavo visai netikėtai. Nenumatytai. Matė tik vėją, girdėjo tarsi šnabždančias kukurūzų galvas, jų nematomus lapus; jie atsigręžę plakė jos kūną, kada ji brovėsi tolyn į pelkę, skirdama sau kelią rankomis. Slėpiningas pasąmonės srautas vis dėlto išsipildė. Nėra tam paaiškinimo.

Paskui viskas dingo – jos veide kančios išraiška, kūne – šimtai tūkstančių deginančių dalelyčių. Lyg būtų staiga ją palikę, atsikabinę. Akimirksniu iš dangaus ėmė byrėti labai sunkūs akmeniniai lietaus lašai, tarsi sviesti tiesiai iš delno.
Sutirštėjęs dugnas prasiskyrė, ten Juzė išvydo savo motiną. Migla ir rūškanas žvilgsnis su tamsėjančiomis laukinėmis rainelėmis, keista aureolė virš galvos, nušviesta gintarinio spindulio. Juzė nuėjo link jos.

Tai įvyks 

Nepaliaujamai 

Be perspėjimo 

Ateis