Pavasariu pražydęs

Keturiems draugams, valdantiems metus,
Duota po lygiai - vadovauti tris mėnesius.
Kiekvienas charakterį parodyti nori savo,
Iškelia save, kai laikas ateina jo vieno.

Pavasaris, anksti, toks susigūžęs,
Nesiprausęs, nešukuotas, nesiskutęs,
Primerkęs akį išsigandęs stebi saulę.
Laikas jam jau lyst, kitaip žiema darys apgaulę.

Nenoriai nuvelka jis patalus žiemos,
Dažnai vis eina prigult - pagirios galvos.
Jam šalčio karalienė patalus pataiso
Ir pavasario laiką metuose dar sau laiko.

Tik, kai saulė šildo vis šilčiau,
O vėjas neša kvapus vasaros pavasario arčiau,
Tuomet tik jis supranta, kad pramiegojo laiką jam skirtą,
Teks greitai puoštis - meilė vasarai jo širdį amžiais virpa.

Bėga jis laukais, slepia patalus žiemos,
Į upes, į ežerus, kurie prisipildę užlies.
Krato medžių šakas, skleidžia žalumą žolės,
Šildo rudą žemę, ją artojas javais užsės.

Puošiasi baltais, geltonais, raudonais žiedais,
Pripildo sodus aromatais maloniais,
Prašo saulės šildyti stipriau,
Laukia, kol vasara kada nors atkreips dėmesį ir pamils labiau.

Nusiskutęs, apsirengęs, susijaudinęs pavasaris,
Vos spėja susitvarkyt per laiką duotąjį.
Išsipusčius vasara taip greitai pasirodo ir praeina pro jį,
Pavasariui jos žvilgsnis pripildo naivios meilės pilną širdį.

Kamputyje jis stebi vasarą ištisus tris mėnesius,
Kol ši padūkėlė pabėga su rudens derliumi.
Ruduo toks pasiturintis, o pavasaris nuliūdęs ir naivus,
Lenda vėl, po žiemos patalu priglausiančiu ir saugiu.

Gal ir man pats laikas patalus nuvilk šalin,
Išlįsti dienos švieson, apsidairyti po namus.
Juk pavasariu pražydęs galėčiau laiku gražiu pasinaudot,
Savo sustingusią širdį, kokia nors meile apdovanot.