Sodyboj toj seniai kiti gyvena
ir namas jau kitoks, kitos spalvos.
Tik sodas vis tas pats, gal kiek pasenęs,
lyg grįžus į vaikystę atgalios.
Basom kojelėm ir kerziniais batais
prisiminimai pro medžius vingiuos.
Užmerktos akys dygstant žolę mato,
o plaučiai plyšta nuo svaigios gaivos.
Lyg varške nutaškytos medžių šakos
naujos gyvybės ir vilties žiedais.
Tyla džiaugsmu prabyla, paukščiai šnekas.
Senoj širdy vėl gera kaip kadais.
Pagirdytas pavasariniais syvais
atgyja sodas, sprogsta pumpurais,
lyg jaustų, paskutinį kart pražydęs.
Pavasarių daugiau nebeateis.
2009-04-18 20:20
Konkursinis įvertinimas: 8
2009-04-17 22:49
Vat, pavadinimas ir eilius išraiškingi, kad ir į dvikovą eičiau ***7
2009-04-03 15:54
Labai gražiai nuskamba pirmas posmas, tarsi būtų paprastai kalbama, visiškai laisvai, be jokios pastangos pritempti prie rimo. Tai man atrodo yra stipriausias rašytojos sugebėjimas - kalbėti paprastai ir taikliai.
Viduriniai posmeliai kenčia nuo beveik standartinių žodžių : "plaučiai plyšta nuo svaigios gaivos", varškės - žiedų palyginimo, "gyvybės ir vilties".
O štai paskutinės dvi eilutės sublizga, man net šiurpuliukas perbėgo nuo to "Pavasarių daugiau nebeateis". Ach, kad visas eilėraštis būtų toks.
2009-03-27 09:51
bet ko tais su toookiu liūdesiu užbaigta,..
iech,..
3+
2009-03-26 14:25
Vaizdingai:)
2009-03-25 11:22
Ties "varške" lūžta ritmas. Patiko pabaiga. Net jeigu temos įskiepijimas pažodinis, tai vis tiek atlikta šauniai ir nekliūna. Labai neblogai. 3
2009-03-24 15:26
basom kojelėm, pam param ir t.t. ir pan. ulanigiro iš kitos pusės
2009-03-24 14:03
Atsiprašau už klaida, antrame posme trečia eilutė turėtų būti: "Užmerktos akys dygstant žolę mato,".
Būčiau dėkinga, jei administratoriai pataisytų.
2009-03-24 12:16
Lyg burtų lazdele mostelėjus, eilėmis atvėrei langą pavasariop.
Negalėjau ištūrėt nepagyrus. O mes pavasario išsiilgę greit gerves vaidinsime.
Gaiviai sužydėjai.