eiliuota pasaka „Senukai ir pupa“ (Antroji dalis)

Miega jau kietai senelis.
Jo pati užmigt negali -
Vežimaitis taip parūpo,
Kad neteko gero ūpo.

Purto senį už peties
Vidury tamsios nakties.
- Kas gi tau, bobut mieliausia? -
Per miegus senukas klausia.

Taip, seneli, man smalsu,
Negaliu sumerkt akių!
Senė ragina senuką
Apžiūrėti vežimuką.

- Bet juk pažadėjom mes...
- Dievas nieko nesupras!
Vežimaitin vos įsėdo,
Prišaukė didžiulę bėdą:

Subyrėjo, vos palietus,
Neberanda seniai vietos -
Vos sutaiso šiaip ne taip,
Lūžta vėl, kad jį galai!

Vargo jie pernakt sukaitę,
Kol išgirdo giedant gaidį.
O tada - nustebo baisiai -
Ratai patys susitaisė!

O dievulis jau ir čia:
- Kaip jums sekėsi nakčia?
Vežimaičio liest nebandėt?
Jūs kažkokie išsigandę...

- Ne, nebandėm, - dievas girdi, -
Mes iš miego tik pakirdę.
Nieko nelietėm, tikrai.
Dievas sako: - Na, gerai.

Ir, truputį pagalvojęs,
Leido pasilikti rojuj.
Visą dieną jie ten žvalgės.
Vakare - garuoja valgis,

Daug gardėsių dievas duoda,
Vedasi po to į sodą.
Rojaus sodas - nuostabiausias -
Ko širdis tik geidžia - gausi.

Noksta vaisiai stebuklingi -
Skink ir valgyk, jei netingi.
Jūs ragaukit, ką norėsit.
Tik pažvelkit - netoliese

Obelėlė vargana,
Nes labai labai sena.
Gal jau paskutinį sykį
Subrandint vaisius pavyko.

Saugau juos, kaip savo akį! -
Dievas šitaip jiems pasakė.
Obuolių liest nevalia,
Nes ištiks baisi bėda!

Senučiukai prižadėjo,
Ranką prie širdies pridėję,  
Obuoliukų jie nelies,
Ir užmigo ant žolės.

Ji švelni, puri, minkštutė...
Senis miega, o senutė
Purto vargšą už peties
Vidury tamsios nakties.

- Kas gi tau, bobut mieliausia? -
Per miegus senukas klausia.
- Rūpi dievo obuoliai,
O, kad juos kur ir galai!

- Nesikeik, bobut, čia rojus.
Na, ir ką tu sau galvoji?
Juk pasižadėjom mes...
- Dievas nieko nesupras!

Ir, senuk, nebūk tu kvailas -
Negi obuoliuko gaila?
Vos tik jie nuskynė vaisių,
Prišaukė tuoj bėdą baisią:

Aliai vienas obuolys
Ir nukrito. Ką darys?
Puolė raišiot obuolių
Su senuko plaukeliu!

Rauna vargšui nuo galvos,
Riša vaisių prie šakos.
Obuolių nedaug jau liko -
Bet beveik senukas plikas!

Jau pririšo... Džiaugias seniai.
Obuoliai tik šlumšt! Vėl žemėj!
Vargo taip pernakt sukaitę,
Kol išgirdo giedant gaidį.

Kakaryko! Kakaryko!
Ir stebuklas atsitiko:
Obuoliai - kas pagalvos -
Vėl sau kybo ant šakos!

Tuoj ir dievas pasirodė.
Tarė jis senukams žodį:
- Lietėt obuolius, matau,
Ir mane supykdėt jau.

- Ką tu, dieve, - jie žegnojas, -
Mes lyg užmušti miegojom!
Nieko nelietėm, tikrai.
Dievas sako: - Negerai,

Kad meluojat išsijuosę.
Likti jums danguj neduosiu.
- Bet, dievuli, tai tiesa...
- Nupešta galva visa!

Senis plikas, be plaukų -
Lauk iš dangiškų namų!
Čia melagiams ne vieta.
Ropškitės namo pupa!

Nes supykęs aš galiu
Ją nustumti piršteliu!
Susigėdę ir nuliūdę
Gavo seniai žemėn spūdint.

Nusileido jie pupa,
Atsigrįžo - nebėra!
Trobelytėje susėdę,
Jie apmąsto savo gėdą.

Baisiai seniams nesmagu,
Kad išvarė juos abu...
Seneliukas pypkę papsi,
O bobutė - koja trepsi:

- Tu kalčiausias čia, seneli,
Nes vedei mane iš kelio!
- Oi, mieliausia bobulyt,
Leisk ramiai nors parūkyt...