Per lietų

Yra merginų, kur visai  pamiršo,
Kaip tu lūpas jų virpesiais lietei.
O aš rytais per vieną sapną mirštu,
Kai  žingsniai aidi link manęs lėtai.

Girdžiu migloj ką upės nendrėm sako,
Kaip trankosi nuo medžio vėjo skruostai .
Tu negrįžti prie mūsų meilės kapo,
Tik skalpelį ruoši kitoms išskrosti.

Tu -  Kazanova, tu – aistrų karalius,
Tikros aistros ne sykį nepajutęs:
Aš -  taikinys puošnios medžioklės baliuj,
Nes tau į akį krito mano krūtys.

O gal tiesiog turėjo taip įvykti -
Per daug sapnuos norėjos būt mylėtai.
Dabar tiriu skausmingą meilės lygtį,
Kur vienas visad iškrenta per lietų.