eiliuota pasaka „Senukai ir pupa“ (Pirmoji dalis)

Pamiškėj, kur pievos plyti,
Stovi rąstų trobelytė.
Nepraeisite pro šalį -
Rasit senį ir senelę.

Jiedu, gindamies nuo bado,
Pupą didelę surado.
Pasodins į puodą ją -
Derlių gerą duos pupa!

Kad pupa tik nesušaltų...
Bet juk jos nerengsi paltu!
Tuoj mintis senukams šovė:
Kiškim puodą į palovį!

Ta pupa išbrinkus šyla,
Daigas štai iš puodo kyla.
Lovos apačią pasiekia...
Senis išsigandęs rėkia:

- Bobulyte, ko tu tyli?
Juk pupa pradūrė skylę!
Išsižiojus senė stovi -
Taip, skylė didžiausia lovoj!

Stiebiasi pro ją pupa...
Ar jai augti negana?
Greit pasiekia ir lubas,
Praduria tuojau ir jas,

O tada - per stogą kiaurai -
Net šuneliui šiaušias gaurai!
Auga dar - lig debesų.
Jau net ir žiūrėt baisu.

Seneliukai išsigandę
Lipt pupa į dangų bando.
Ten stebuklai neregėti.
Žino - nori pažiūrėti.

Rodos, kad jauni jie būtų -
Lipa, ropščiasi abudu.
Žengia pro dangaus vartus.
Įdomu, dabar kas bus?

Juos dievulis pasitinka.
Klausia: - Ko gi žemėj stinga,
Kad užlipot pas mane
Stebuklingąja pupa?

- Mes, dievuli, atkeliavom...
Apžiūrėsim ūkį tavo.
Ar išvirsi mudviem pietus?
Ar nakvynei bus mums vietos?

- Na, gerai jau, paviešėkit,
Kur tik norit vaikštinėkit.
Jeigu elgsitės gražiai,
Leisiu pasilikt visai.

Bet jūs turit žodį duot
Niekada man nemeluot.
Senučiukai prižadėjo,
Ranką prie širdies pridėję.

Dievas jiems aprodė dangų.
Tą, kuriam perkūnas trankos,
Ir namus skaisčios saulelės,
Kur kasryt pasaulį kelia.

O kai vakaras atėjo,
Kamaraitėn palydėjo.
- Šiąnakt jūs miegosit šičia,
Bet aš vieno paprašyčiau:

Matote didžiulį puodą?
Atidengti jo neduodu.
Jums jo liesti nevalia,
Nes ištiks baisi bėda!

Ten duonelės mano raugas -
Jį kaip savo akį saugau.
- Būki, dieve, tu ramus -
Kaip tu nori, taip ir bus!

Ką dievulis besakys?
Ir išėjo pro duris.
- Tai labanakt, - dar pasakė, -
Pūskit sau ramiai į akį.

Saldžiai miega jau senelis.
Jo pati - užmigt negali.
Šitaip jai tešla parūpo,
Kad neteko gero ūpo.

Purto senį už peties
Vidury tamsios nakties.
- Kas gi tau, bobut mieliausia? -
Per miegus senukas klausia.

- Man, žinok, užmigt neduoda
Tas nelemtas dievo puodas.
Taip parūpo jo tešla,
Negaliu jau, nors tu ką!

- Bet juk pažadėjom mes...
- Dievas nieko nesupras!
Taip smalsu, koks tas jo raugas,
Jei dievulis jį taip saugo.

Vos tik dangtį jie nukėlė -
Sudrebėjo kamarėlė!
Raugas verčias per kraštus,
Oj-oj-oj! Dabar kas bus?

Semia tešlą net sušilę,
O ji - kyla, kyla, kyla!
Triūsė jie pernakt sukaitę,
Kol išgirdo giedant gaidį:

Kakaryko! Kakaryko!
O bėdos ir nebeliko -
Visas kalnas tos tešlos
Sutekėjo atgalios.

Tuoj ir dievas pasirodė.
Tarė jis senukams žodį:
- Aš matau - neiškentėjot,
Lietėt raugą, nors žadėjot...

- Ką tu, dieve! - jie žegnojas, -
Mes lyg užmušti miegojom!
Nieko nelietėm, tikrai!
Dievas sako: - Na, gerai...

Ir, keistai nusišypsojęs,
Leido dar pabūti rojuj.
Nakčiai stojus, pailsėti
Veda juos į margą klėtį:

- Judu čia miegosit šiąnakt.
Vežimaitį matot seną?
Man jisai labai brangus -
Saugau lyg akių vyzdžius.

Jo jums liesti nevalia,
Nes ištiks baisi bėda!
Senučiukai prižadėjo,
Ranką prie širdies pridėję.

Ką dievulis besakys?
Ir išėjo pro duris.
- Tai labanakt! Ir linkiu
Jums abiem saldžių sapnų!