„Savižudžio grasinimas“. Eiliuota mini drama

Pirmas bei paskutinis veiksmas

Veikėjai:

Savižudis
Fatališka Meilė
Pasaulis
Myris
Vienatvė

(Niekas jo negerbė, jis buvo mindomas jo nepastebėjusiųjų. Visi buvo akli. Niekas jo nemylėjo. Jis, drauge su Vienatve, tapo atsiskyrėliu. Ir tada mažoje irštvoje atstumtasis taria)

Mano beprasmiško skausmo širdies vidury
Glūdi žavinga gyvatė, vardu Fatališka Meilė.
Ji vis sėlina ir gelia be perstojo vožtuvų freskas,
Bet nevysta marmuras krauju aplaistytom duženom,
Neperplėšia, nepajėgia gniuždančiai traiškyti šėtono šventovių!..
(Viduržiemio jūros skalaujama ola pasineria tylos virpuly. Pamažu šnabždesys pasigirsta)

Nevilties balso stygos kviečia Tave, Miego Broli.
Atplėvenk pas mane savo gyslotais sparnais,
Apglėbk vargšą sūnų savo geležtėmis pjūklo,
Spindinčiom bemiegės nirvanos sūpuojančia Tuštuma.
(Lėtai gniaužiami kumščiai, akys sraunia neapykantos upe pasrūva)
Greitai pavirsiu amžinybės danguj sklandančiu besparniu gandru -
Klastingiems bjaurybėms spjausiu į dvasią, šį pragaro skystį įpilsiu  karingoms Šlykštynėms!... (Izoliuotojo kūnas suglemba staiga. Kurtinanti tyla)

Nes tik įsišakniję prisiminimai
Pasėtų jūsų gyslose beribius žvaigždynus,
Nuo ką tik pražydusių gluosnių  apšerkšnijusių rankų
Raškytumėt prinokusias saules.
Prisirpusiai šilumai tekant gerkle,
Nuo kryžiaus nuimtumėt Prometėjo lavoną,
Bučiuotumėt jo kruvinas pėdas,
Atgailaudami už nuodėmes savo.
(Savižudis užsimerkia. Dūžiai silpnėja)

Šią akimirką manęs pasitikti atskrenda Myris,
Mano akys jau blėsta stingdančio šalčio liepsna.
Tad aidint užmirštos praeities pelenams,
Tariu Jums aš:
-Sudie. 

(Po dvejų savaičių surastas Savižudžio kūnas be gailesčio išmetamas
Į kraujo puta dūžtančias bangas. Bučinių nebuvo. Atgailos taip pat).