Galbūt per daug žiūrėjau
į savo atspindį
banguojantį ir kintantį,
galbūt ir tu
per daug žiūrėjai į mane:
į veidrodį kiek pasimetusį,
bet švytintį -
nugrimzdusį tavųjų ašarų dugne.
Galbūt per daug praleidau laiko
vėjais ir susikrimtęs nebėgdavau į šoną,
tik tavo akys man teikė paramą
ir gėrį,
prieš susiliejant -
lyg upeliui
pranykstant krioklyje.