Geriausiam draugui

Vaikiškai švelniai suspaudžiu delne tai, ką taip ilgai slėpiau širdyje. Atsimerkiu ir negaliu patikėti savo akimis: juk tai į kamuolėlį susigūžusi naktis! Jos akyse regiu krentančias žvaigždes ir mintis, kurios retsykiais sustingsta snaigėj ir nusirita skruostu į tylą.

Šitaip mudvi palydėjome ne vieną naktį, kol supratau, kad viskas, ko naktužėlei reikia, yra laisvė. Tad ją pažadinu ir vos girdimai šnibždu:
-Atleisk, juk neturėjau teisės...
Ir štai tau stebuklas! Delne gimsta vaivorykštės sūkuriukas, žybtelėjęs akinančiu spindesiu, jis nušvinta auksasparne aušra vakarėjančiam skliaute. Savyje pajuntu dėkingumo žodžius, pakeliančius ligi pat debesų.

Ir tik dabar supratau: manyje nebuvo nė lašelio nakties, užrakintą laikiau Tave, geriausią draugą.