nesvarumo -14.10

valkatausim erdvėj sudėlioję vaizduotės baldus
mūsų būstas bus žydros dangum atsiliekančios talpos
kartais buvę daiktai neiškentę vaidensis pas mus
ir virpėdami sklęs lig agonijos spindinčiuos parkuos

paskui vėl pasibaigs tas baisus negestą jų dvelkimas
jie sugrįš nusiminę nesaugūs ir trapūs lyg vaikas
ir suguls paklusniai į sudegusio buto lentynas
ir pulsuos jų gelmėj pilnas dulkių ir šviesmečių laikas  -  -

mes miegosim toliau sklęsdami virš aplyto asfalto
kelios valkatos pilnos šaltų ir skaidrių vandenų
kol vaiduokliai daiktai ims pašiurpę rikiuotis už paltų
ir išplėšę plaučius ims lyg valkatos slinkti kūnu.