Pasakojimas apie pabaigą (I)

Nesulaikomi saulės spinduliai veržėsi į didžiulį senovišką kambarį. Visos sienos buvo nukrautos knygų lentynomis. Netvarka ir chaosas sklido iš perkrautų ir prigrūstų lentynų. Netvarka siautėjo ne tik knygų spintoje, bet ir aplink ją. Kai kurios atverstos, išsisklaidžiusiais lapais, kurie buvo pageltonavę nuo amžiaus naštos. Gulėjo senovinės knygos odiniais viršeliais.

Kambaryje stūksojo dar ir apdulkėjęs pianinas. Buvo akivaizdu, kad niekas anuo nesinaudojo jau ilgą laiką. O gal net visą amžių. Gražios lenktos kojos priminė senuosius meistrus, bet dulkių sluoksnis neleido teisingai įvertinti pastarojo vertės.

Taip pat kambaryje stovėjo du minkšti foteliai ir tarp jų mažas staliukas nukrautas netvarkingai knygomis. Viename iš rudų fotelių sėdėjo senyvas vyriškis. Vienoje rankoje jis laikė cigarą. O kita mosikavo pagal muzikos ritmą. Gramofone riedėjo sena plokštelė. Palaiminga šypsena švietė jo raukšlių išvagotame veide. Muzikai dar nepasibaigus durys atsivėrė. Pro jas įžengė jauna mergina. Toks grožis galėjo užimti bet kam kvapą, tačiau net ir toks tobulumas negalėjo išblaškyti jausmo, kad kažko jai trūko.

- Jūs kvietėte?

- Šššš. Klausykis

Nepakvietė atsisėsti, nepasiūlė antros kėdės. Tad mergina nusivilko paltą, pametė jį ant pianino kėdės ir prisėdo kitame fotelyje. Suraukusi lūpas tylėjo, kaip ir liepė senolis. Gramofone grojo „naujojo pasaulio simfonija“. Seniui visada patikdavo senienos. Jis net rašydavo pasiuntimus plunksna. Niekada nenaudojo e-mail. Technologijoms priešinosi. Kai plokštelė gramofone pagaliau baigėsi senis, prabilo. Jo balsas buvo sodrus:

- Atpažinai?

- Naujojo pasaulio simfonija? - apsimetė, kad nori pasitikrinti, tačiau šį kūrinį buvo tiek daug kartų girdėjusi, kad galėjo jau bet kur ir bet kada atpažinti.

- Teisingai. Nepaprastas grožis. Kiekvieną kartą virpu ją išgirdęs. Man ypač patinka šis įrašas. Primena man apie geresnius laikus. O, taip, - akimirką nutilo. Ir įsižiūrėjo į tolį. - Gavai mano pranešimą?

- Taip.

- Džiugu girdėti. Supratai pilnai savo užduotį?

- Taip

- Puiku, puiku. Ar viena susitvarkysi su juo?

- Manau, kad taip. Ne, tikrai sugebėsiu.

- Tu taip savimi pasitiki, - senolis skaisčiai  nusišypsojo, - tebūnie. Daryk ką tinkama. Nepamiršk, mane domina tik rezultatai, - tada pažvelgė į savo pašnekovę lediniu žvilgsniu. - Tas, kuris nepateikia rezultatų man nereikalingas. Nepamiršk, saulute, - suledėjęs žvilgsnis išnyko. Veidas nušvito vėl gyvenimišku džiaugsmu.

- Aš kuo puikiausiai jus suprantu. Ar galiu kai ko pasiteirauti?

- Žinoma, Shalbriri, tu juk žinai, kad gali visada klausti, - abu žinojo, kad tai netiesa. Nors taip, ji galėjo jo bet ko paklausti, tik neaišku, ar ji išgyvens išgirsti atsakymą. 

- Kodėl mums reikia jo sunaikinimo?

- Sunaikinimas toks stiprus žodis. Hmmm. Mums reikia, kad jį nukreiptumei tinkame linkme. Jei nenukreipsime, jis taps mūsų priešu. Jis gimė su potencialu. Negi to neparašiau pranešime? - pasiteiravo jis nekaltai.

- Taip, paminėjote. Tačiau nepaminėjote koks tas potencialas.

- Orakulei nepavyko jo įžvelgti. Tačiau ji mano, kad jis yra pavojingas mums. Kol antroji pusė nepabudo, mums geriau jo atsikratyti.

- Aišku. - jau norėjo užduoti naują klausimą, bet senukas turėjo ir savo labai reikšmingą klausimą.

- Na aš noriu karštos kavos. Gal norėtumei prisijungti?

- Būčiau dėkinga.

- Gerai tuomet tuoj atnešiu.

Senasis lėtai atsistojo. Sutrynė cigarą į peleninės kraštą. Apsisuko ant kulno ir palengva nužingsniavo link durų. Mergina atsistojo ir nuėjo prie lango ir savo smaragdinėmis akimis žvelgė pro jį. Staiga senolis  sustojo,  atsisuko į savo pašnekovę:

- A, taip. Kol pats nepamiršau. Shalbriri, tu negali jo žudyti.

- Aišku, mums iš to jokios naudos. Tačiau jei jis nusižudo...

- Taip, tuomet mes laimime.

Tuomet jis nusisuko. Vėl lėtu žingsniu pasuko link durų ir pradėjo niūniuoti seną dainelę. Išeidamas iš kambario uždarė duris. Shalbriri liko viena tuščiame kambaryje.

- Taip sunaikinimas toks stiprus žodis. Geriau tiktų susinaikinimas. Nurodysiu jam reikiamą taką.