„ Ilgesys“

Padangė nusidažė pilkšva spalva,
Nusileido saulė ir štai, jos nėra.
Atėjęs ruduo sudirgino žaliuojančius lapus,
Atsklidęs rūkas nusviedė žemyn rasos lašus.

Širdį suvirpino liepsnojantis lietus,
Mėnulis surakina kūną ir sparnus.
Paskutinis oro gūsis ir jos siela žus,
O gulėdama ji skausmo nepajus.

Dievui teks valyt ašarų takus,
Kuriuos išlies žmonės jai brangūs.
Vaikinas žvilgtels į ją, atsidūs,
O tada pagalvos „ Kaip man jos truks.. „