Antakalnio gatvės lobis

Šią istoriją papasakojo sena Druskininkų gyventoja, nesutikusi, kad jos vardas būtų pagarsintas.
Galite tikėti ar netikėti, bet atsitiko tai Druskininkuose 1950 ar 1951 m., kai senųjų miestelio gyventojų žydų jau beveik nebuvo. Jų apleistuose medinukuose Antakalnio gatvėje po karo apsigyveno naujakuriai iš daugiatautės plačiosios šalies. Daugumai jų gyvenimas naujojoje vietoje nebuvo labai lengvas, bet lyginant su tuo nuo kurio bėgo, čia atrodė ramesnis, patogesnis ir nepalyginamai sotesnis. Gerėjo tuometinio miestelio „kurortiniai reikalai“. Net seniausi druskininkiečiai neprisiminė tokio gausaus poilsiautojų srauto, kiekvieną vasarą užplūsdavusio kurortą. Atvykusieji pasigydyti ar pailsėti gyvenamojo ploto stygiaus tuo metu nejuto. Jie galėjo išsirinkti kambarį mūsų mieste kur tik panorėję. Pinigai už kambarių nuoma druskininkiečiams buvo didelė parama.
Vieno Antakalnio gatvės buto gyventojai tą vasarą dar negalvojo apie kambarių nuomą poilsiautojams. Išsinuomoti vieną jų buto kambarį panoro turtingai atrodantis juodbruvas vyriškis, pažadėjęs šeiminkams iš anksto sumokėti didesnę negu buvo įprasta nuompinigių sumą. Šeimininkams nesutikus išnuomoti kambarį, svečias netikėtai pravirko. Jis prasitarė, kad prieš karą šiame name gyveno jo giminaičių šeima, vėliau žuvusi Kolbasino koncentracijos lageryje. Jis pats sakė kadaise mėgęs lankytis šiame mieste ir šiame name. Nežinia, ar graudus pasakojimas, ar už kambario nuomą padvigubinta pinigų suma privertė šeimininkus apsigalvoti.
Aprimęs ir nuoširdžiai padėkojęs, poilsiatojas išsirinko kambarį ir jame užsidarė. Šeimininkai džiaugėsi priėmę gerai sumokėjusį ir nereiklų nuomininką. Bet nuomos laikas greitai prabėgo, ir atvykėlis išvažiavo. Atėjo laikas sutvarkyti kambariuką. Iš pradžių šeimininkai nieko įtartino nepastebėjo, tik vėliau pamatė, kad grindys, stipriau treptelėjus, juda. Nesunkiai pakėlę lentas, po jomis aptiko rūsį. Tiek metų po karo ten gyvenę žmonės nė neįtarė, kad po kambarėlio grindimis yra dar viena patalpa. Šeimininkai pastebėjo, kad grindys neabejotinai buvo nesenai išardytos. Jie prisiminė, kaip paslaptingasis poilsiautojas tempė savo sunkius lagaminus, nors nieko mieste nepirko... Šeimininkus persmelkė keista nuojauta. Tuo metu Druskininkuose buvo kalbama apie keliose vietose surastus lobius. Dar visai neseniai vienoje senojo Druskininkų kaimo arklidėje, po žemių krūva buvo surasta ertmė, kurioje kažkas paslėpė senovinius baldus, indus, sidabrinius stalo įrankius, nežinomos vertės paveikslus ir fotografijų albumus.
      Sunku ir apsakyti, kas tomis dienomis vyko Antakalnio gatvėje, kai žinia apie tariamą lobį pasklido tarp gatvės gyventojų. Bemaž visi ryžosi patikrinti savo senųjų grindų ir sienų tvirtumą.
„Aukso kartligė“, apėmusi jauną ir seną, pasibaigė po kelių dienų. Kiek yra žinoma, pasisekė tik vienam Antakalnio gatvės gyventojui, kuris atplėšęs tvirtai suręstas grindis ir kelias dienas maigęs birų smėlį, surado kelias senovines monetas. Nors ką gali žinoti...