Be Tėvynės

Užtikau akimis surūdijusį dangų,
Šaltą liūdesio vėją pakirstu sparnu.
Pamačiau saulės blyksnį paklaikusiai lengvą,
Liūdną paukščių sklendimą virš bokštų smailių.

Netikėjau, kad saulei per maža dangaus,
Net kai rudenio pirštai sukaustė arimą.
Medžių godūs kvietimai lietaus
Švelniai krentantys lapai į tėviškės tylą.

Nežinojau, kad tai, ką turiu, tik miražas.
Neturėjimas nieko tik sauja pasaulio.
Tėviškės žemės kelių instruktažas,
Bedvasis, beribis naktinis peizažas.

Aš – žmogus be Tėvynės, kuri dar ir saugo,
Maža smiltis savo dirvono širdy.
Nematoma plunksna ore pasiklydus
Be namų, šilumos, be artumo išnykus.