Beveik tobula 6

6.

Beveik patenkinta grįžau namo. Mama jau buvo viską susidėjusi. Na, beveik viską. Man neliko nieko kito, tik eiti ir pradėti pakuoti daiktus. Pirmiausiai sugrūdau visus drabužius, tada kosmetiką. Nepamiršau ir savo minkštų žaisliukų kuriuos saugojau nuo mažens. Mano pats mylimiausias buvo liūtukas. Vadinau jį Simba. Liūtuku Simba. Vaikystėje visada su juo miegodavau. Įsidėjau į krepšį ir jį. Iš tikro, tai man labai patikdavo dėtis daiktus. Netgi nežinau kodėl. Kitiems-pavyzdžiui mano mamai-tai būdavo kaip kančia, tačiau aš mėgau šį darbą. Tiesą sakant, net nelaikiau to darbu. Tai man buvo malonumas. Susidėjau ir visas savo knygas. Žinoma ir savo naująjį, nebaigta skaityti romaną. Taip pat pasiėmiau kelis madų žurnalus, nors jie man nebuvo labai reikalingi. Pasiėmiau nuotraukų albumą. Pavarčiau jį, jame buvo labai mielų mano mažos nuotraukų. Tada pamačiau ant savo palangės stovintį kaktusą ir akimirką pagalvojau ką daryti su juo. Pamaniau, kad jį pasiimsiu į automobilio saloną. Įsidėjau telefono pakrovėją. Tada dar prisiminiau savo į stalčių nukištą mp3 grotuvą. Pamaniau jį taip pat pasiimti į saloną, nes važiuojant norėsiu paklausyt. Įdomu, tik kaip bus su kompiuteriu. Jis nėra nešiojamas. Nusprendžiau tai palikti spręsti mamai.
Kai viskas jau buvo baigta pasižiūrėjau į laikrodį. Rodė devynias vakaro. Tada dar prisiminiau, kad neįsidėjau higienos reikmenų. Iš vonios pasiėmiau kempinę, muilą, dantų šepetėlį, pastą, porą rankšluosčių. Viską visiškai užbaigus nuėjau pas mamą į apačią.
-Ar jau baigei krautis daiktus? -su šypsena veide paklausė mama.
-Taip, tikiuosi nieko nepamiršau. -nusijuokiau.
-Atsisveikinai su draugėmis, tiesa? -paklausė ji.
-Žinoma. -atsakiau, bet tada susimasčiau iš kur ji galėtų apie tai žinoti. -bet iš kur tu žinai?
-Selena skambino ir prašė tave pakviesti prie telefono, kažką minėjo apie išsikraustymą, atsisveikinimą. Bet nesupyk, aš tavęs nepakviečiau.
Aš nepykau, tik man buvo neaišku, kodėl ji manęs nepakvietė.
-Kodėl?
-Nenorėjau tau trukdyti, be to, tavo draugė buvo prastos nuotaikos, nenorėjau, kad tave sunervintų.
-Ką tu jai pasakei?
-Pasakiau, kad tu negali šiuo metu prieiti prie telefono ir tiek.
Stebėdamasi žiūrėjau į ją.
-Melagė. -linksmai pasakiau.
Ji nusijuokė. Tada aš nusprendžiau, kad prieš kelionę, man reikėtų pailsėti. Užbėgau laiptais į viršų ir atsiguliau.