Pabusk, nelauk kol mano šunes
Į priegalvio betoną išgalandę iltis
Suleis į tavo saldų sapną.
Išnešk namus,
Kol jų neišnešė į rojų
Samdytų angelų pašvinkęs choras.
Kur buvo naktys
Žiburiais viliokliais
Tarytumei girliandom naujametėm išdabintos,
Ten stoja prarajos bedugnės,
Akluma neregė.
Ir perdžiūvusi dykuma bekraštė driekias
Tarpe krantų gyvybės upės
Kurios mes intakai bejėgiai.
Ir deivės Mildos
Pražūti palikti našlaičiai.
Pabusk, pakilk
Kol mano gaisras
Many sudeginęs balsus, vardus ir veidus
Tavęs į pelenus nepavertė.
Ir skriski. Velniop.
Kur angelams visiems
Per amžius rasis vietos.