Visi tau sako „Jaunystė, ko norėti, tavo gyvenimas tiesiog verda. “ Tuomet atsisėdi ir imi mąstyti, ar tikrai... Galbūt. Ryte jautiesi kaip tas ką tik virdulin įpiltas vanduo iš čiaupo: drumzlinas, nešvarus, šiek tiek surūdijęs. Tačiau diena pateikia tau savo idėją, kaip ją nugyventi ir nepastebimai imi suktis į jos siūlomas avantiūras. Tikriausiai sunku pastebėti, kad taip vis kaisti, kaisti, kol galiausiai dienos pabaigoje imi kunkuliuoti ir... Staiga išsijungi. Išsijungi, nes tokia jau šiuolaikinių virdulių paskirtis – neeikvoti per daug elektros. Jei jau pasiekei 100 laipsnių, tai daugiau tavęs nebekaitins.
Gera buvo tiems, kurie virdavo tuose „kaukiančiuose“ arbatiniuose. Jie neskubėdavo. Turėdavo puikią galimybę išleisti garą, klyksmu iššaukti emocijas ar aistras. Nepalyginami dalykai. O mes taip tiesiog spragsime, iššaudami mygtuką ir vėl iš lėto vėsdami. Nenuostabu, kad laikas taip greitai praeina. Juk tą kunkuliavimą galime sutalpinti į penkias gyvenimo minutes kasdien.