Neramybė

Stebiu tave nors nėra lango pro kurį galėčiau į tave žiūrėti.
Nematoma materija maitina mano neramybę,
kurią norėčiau atiduoti tau.
Bet tu toli...
Toks tuščias, perregimas...
Tu, kaip tas langas, pro kurį tave stebėčiau,
o aš pati tik plynas laukas skendintis rūke.
Ir jeigu kartais čia ateitum
stebėti deginanatį saulės geismą
tu niekad taip ir nesuprastum,
kad matei mane, žiūrėjai.
Tai buvai aš...
Bet tu ir vėl toli..