Indrei

Metų laikas panašėjo į rudenį, tačiau galėjo būti ir pavasaris, mat visur buvo šlapia ir rytais akindavo saulė. Diena žadėjo būti sudirgusi - it besotė beždžionė, glemžėsi praeivių žingsnius ir šaipėsi iš žmonių šešėlių. Mergaitė pasuko kitu takeliu, slidžiais akmenėliais nešė savo kūną prie tilto. Šlapi, šiurkštūs bolavo turėklai, vien mintis apie lytėjimą sukrėtė šalčiu. Priminamas laiptų pakopas tvirtino vėjas ir tik pajutusi žliugią žemę ji nurimo. Tylumejo pasivaideno žmonės, kurie vadino bičiule, čia pat, prie laužo, nublankusiame mirksnyje. Ir tik tada išgirdo vandenų gurgesį, neišlaukti į kūną adatėlėmis vėl įsiliejo švelnūs virpuliai. Čia, užuovėjoje, jie atrodė draugiški.

Kuprinė mėtėsi drėgnoje žolėje, o ji it prilipo prie begalinės prieplaukos: akimis sekė vandenį, pamiršusi save.

Kopdama viršun ji nieko nejuto, drėgnos pirštinės kelnių kišenėse piešė balutes. Rankomis gniaužė grublėtąjį turėklą, o į kietai sučiauptas lūpas pritekėjo daug kraujo...

***
Kaip greitai bėga laikas, kaip lėtai lyja lašelinė...