apie sielậalkį

Ateinu-
o akys stebi tylą,
kuo buvau kasnakt medžiojant alkį?
Sutemos į paširdžius prilijo -
Naktys, naktys - sienos ryškiai ankštos.

O iš ryto ankštys susiglaustų,
rodos rūkas slėgtų, tai bizūno kirtis
pliaukši nugaron, suskirdo mintys -
ateinu prie aukštaūgio krūmo

ir degu, kaip nusikaltęs vaikas -
Viešpatie, seniai mane aplenkęs
vakar sugrįžai - jaučiuosi paikas,
tirpsta kapiliaruose alūnas,

tvinksi smilkiniai - nervingas pulsas,
senvagės dugnu rėplioja noras
nusispjaut ant visko – viskio noriu,
nes dabar sielậalkį galuoju.