Vežėja pagal priesaką

46
      - Kas atsitiko? Širdį spaudžia?
      - Tai dar viena data, kurios nenorėčiau, Šventoji, užmiršti. Bet gyvenime dažniau būna ne tai, ko nori. Toks širdies skaudulys - ne pirmas.
      - Paleisk mane, padėk. Bus lengviau.                                 
      - Ne, Šventoji. Neleisk, Dieve, kad dar atsitiktų ir taip.
      - Negaliu sakyti, kad „nujaučiau“.  Matyt, kad mano prigimčiai neleista pažinti jausmų pasaulį, tačiau vis norėjosi sakyti, kad iki vakaro dar daug ką reikės parašyti tavo dienoraštyje. Ir prašau!  Bet nemaniau, kad suskambės varis. Greit turėtume išgirsti labai svarbią žinią. Gal net svarbesnę, negu kitais kartais.
      Ji, Šventoji, arba „Ypatos knyga“ buvo teisi. Karietos varis suskambėdavo nedažnai. Paprastai savo naujienas karieta priimdavo neskubėdama ir ekipažo žmonės jas sužinodavo neišeidami iš savo erdvių. Bet jeigu stovyklavietė užsitęsdavo, jeigu karietos žmonės savo gyvenimus patrupindavo ir už jos ertmių, tie trys variniai dūžiai  pranešdavo, kad reikia viską, kas reikalinga surinkti ir pasiruošti kelionei. Šį kartą  karietos stovykla užtruko ilgiau, negu galima buvo numanyti ir tai buvo rimta priežastis, kad aplinkiniais  miškais nuvilnytų varo dūžiai. Tačiau buvau įsitikinęs, kad tai ne svarbiausia priežastis, nes vis dėlto prieš kelionę reikėjo paskelbti, kad išmuša naujo vežėjo valanda.
      - Eime, dzieduli. Šiandieną jau antrą kartą į tą pačia vietą. Taip ir parašiau, kad neįprasta.
      - Kažin, ar mums reikia?
      - Naujienas reikia žinoti visiems...
      - Tai kad gal žinom, Šventoji.
      - Sakai, „gal“. Vadinasi, nieko tikro.
      Paieškojau akimis Bartkaus. Tą „gal“ ištariau tik dėl skonio burnoje. Buvau įsitikinęs, kad nauju radijo karietos vežėju taps būtent jis, Jonas Bartkus. Ausis pagavo šilo ošimą, nors  buvo tylu ir negalėjau suprasti, kaip tokioje ramybėje gali ošti miškas. Bet man jis ošė ir kažkodėl jį girdėjau taip, lyg būtų groję Betchoveno „ Mėnesienos sonatą“
      - Eime, Dzieduli, eime, - paragino Šventoji
      - Taip ir spėjau, kad reikia palaukti, kad  kažkas įdomaus įvyks -už nugaros pasigirdo Jono Bartkaus greita kalbėsena. - Nuojautos ne tik žmogų saugo, bet ir ateitį jo rodo.
      - Iš tikro. Tu teisus. „Ir ateitį jo rodo“, – pakartojau ką tik pasakytus Jono žodžius. Ir ištiesdamas ranką: - Sveikinu. Man bent smagu, kad  tai galiu padaryti pirmas.
      Jonas padavė ranką.
      - O kokia proga ir dėl ko sveikini? Ar kad toks esu nuovokus? Darbų ūkyje daug, bet kad velniškai smalsu buvo laukti. Ot ir sulaukėme.
      - Taip, kas laukia - sulaukia. Nagi, būk!  Ir, žinoma, būk apdairesnis, negu aš. O išminties ir sugebėjimų tau užteks. Dėl to jokių abejonių neturiu.
      - Palauk, - suklusęs truktelėjo delną iš mano saujos Bartkus. -  Šnekame, bet nesusišnekame.
      - Po minutės, kitos visi susišnekėsime ir manau, kad nebus ne vieno, kas tau nuoširdžiai nelinkėtų geros kelionės.
      - Mano kelionės įprastos, ir būna, kad per dieną jos net kelios. Ačiū Dievui, dar mano karieta judri. Tfu! Tfu! - paspjaudė per peti Jonas. - Ačiū Dievui, ja skųstis negaliu. Tokiais skundais Dievo namus įžeisčiau.
      - Dziedulis mano, kad Jūs, dėde, dabar būsite radijo karietos vežėjas. 
      - Ką? - ištraukė Jonas ranką iš mano delno. Ar tavo dziedulis  durnaropių neapsivalgė?
      - Kraaa! Kraaa! - nuo namo kraigo kranktelėjo varnas. Išskėtė sparnus, bet, matyt, tik norėdamas priminti, kad Šklėrių miškų sargas nesiskundžia savo lemtimi ir, nepaisant senatvės, daro tai, ką dar sugeba. Visi vėl sužiurome jo pusėn, o aš užslinkusioje  tyloje dar jautriau girdėjau mišką, grojantį  Liudvigo von Bethoveno „ „Mėnesienos sonatą“.
      - O kaip su automobiliu? Ar mums su Vidiniu ir Šventąja paliksi? -paklausiau
      - Pranuci, mudu seniai pažįstami. Kas su tavimi darosi? Tu - rimtai? Tu tikrai manai, kad sėsiu į karietą?
      Jonas irgi kalbėjo ne taip, kaip bent kada. Nebuvo piktas ar apypiktis, jau nekalbant apie geresnę jauseną. Atrodė, kad labai norėtų nustebti, bet atsirasti tokiai būsenai irgi kažkas trukdo. Turbūt nenoras patikėti, kad po mano galvą klaidžioja tokios jį pažeminančios mintys. Dabar jau nesąmoningai žingsniavau arčiau Ypatos ir prie jo susirenkančių karietos ekipažo žmonių. Susirinkimas irgi atrodė neįprastai, kuomet kiekvienam čia atėjusiam reikėję taupyti laiką, kad žinia pasirodytų niekieno nesutrukdyta. Tačiau man tai nekėlė nusistebėjimo – klausiausi „Mėnesienos sonatą“ ir buvau įsitikinęs, kad šitaip ją girdime visi.               
      - Nemanykite, ponai kad  sergu. Taip pat nemanykite, kad sapnuoju. Nei ligai, nei sapnams nėra laiko. Pamenu, ką panašiais  atvejai sakydavęs mano antikos laikų draugas Seneka. Taigi jis šitaip, - keldamas akis į įsišvietusią padangę, pasakė Ypata ir jau lyg skaitydamas citatą:
      „Darbymetė. Laukai kniugžda žmonėmis, o sodžiai tarytum išmirė: dideli ir  maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan; namie  beliko vien tik vaikai ir senos bobulės, kurios jau neturėjo sveikatos dirbti lauke[i/]“
      Atsikvėpė  tylos minute ir:
      -Tai va, ponai, jis  taip piešė mūsų dabarties būčiai panašų vaizdą, - ir klausė: - Ar gerai girdite?
      -  Taip, girdim gerai-  atsiliepė Astė. Bet girdime ne antikos laikų jūsų draugą Seneką. Girdime Vincą Krėvę iš jo „Bobulės vargai“ 
      - Atsiprašau, Aste. Aš labai rimtai.
      - Bet tai tiesa, - įsiterpė ponia Citata. – Astė teisingai sako, kad pacitavote  Vincą Mickevičių – Krėvę.
      - Ha! Iš kur dabar jis čia? - sukluso Ypata ir stebėjos: - Tai mažai įtikėtina! Bet ko tik nebūna! Ypač, kai karieta kelionėje. Regis, iš tikrųjų pagaliau pajudėsime. Bet - kaip sakoma - toks tokį suranda. Dabar kabu apie Astę. Man irgi dar neseniai atrodė neįtikėtina, kad jai teks karietos vežėjo dalia. Sveikinu, Aste, - tuo pačiu lygiu balsu pasveikinu naują karietos vežėją Ypata, o paskui, kranktelėjo it varnas: - Sveikinkite, Astę, ponai, atsimindami, kad atsisakyti šitaip skirtos dalios niekam nevalia.
      Tai išgirdęs pasiūbavau it po kojomis padrebintas žemės ir galėjau pratęsti Ypatos kalbą, kad, girdi, tai priesakas, ponai, kuriam nepaklusus, karieta prarastų savo galias. Ji tiesiog sudribtų į paprastą vežimą. Taip jau parėdyta ne iš Vinco Krėvės „ Bobulės vargų“.
      - Vos spėju užrašinėti, - pakuždėjo Šventoji.
      - Kokia puiki muziką! Tiesiog nepakartojamai žavi, - prasivėrė lyg stebukle  burna, bet žodžiai kažkur susigėrė ir neatrodė, kad  juos kas girdi. - Jeigu įmanoma, užrašyk, Šventoji, - paprašiau, tvirtai it jaunas karžygys įspirtas į žemę pareigos paklusti išgirstam priesakui. Bet tai nebuvo tik mano jausena; atrodė, kad  ją po lygiai apdovanoti kiekvienas, nebent kažkiek didesne dalimi Astė. Ji nesipriešino, bet pažvelgusi į mane ir Vidinį, pasiliekančius namuose,  pacitavo iš „Bobulės vargų“.
        „[i]Jų priežiūroje likdavo namų ūkis ir maži vaikai. Bet ir vargo šitos bobulės, namie būdamos- kaip pragare! Nuo ankstaus ryto iki vakaro nei valandėlės atilsio: jos ir gula visų vėliausiai, ir keliasi anksčiausiai.
      „Vežėja pagal priesaką“, - pasikuždėjau mintyse, žiūrėdamas į ją ir jos nematydamas.     
(Iš „Laikas atsiminti“)